Baimė (2)

„Jeigu Jūs mėgstate tikrą šaltį ir niekada neskaitėte „Baimės“, aš raginu jus perskaityti. Netgi nereikia laukti šaltos ir audringos nakties. Tai tikrai gera knyga.“

Stephenas Kingas

Tai knyga, kurią skaitydamas lauki pabaigos, kurioje sužinosi viso siužeto priežastį. Taip sakant, tik paskutinėje eilutėje autorius atskleidžia paslaptį, dėl kurios ir vyko visas knygos veiksmas. Na išties, be jos ir kūrinys taptų nebeįdomus. Nors „Baimė“ nėra viena ilgiausių istorijų, tačiau jos puslapių pakanka gražiai nupasakoti nutikimą. Jei kai kurie rašytojai siaubo elementus įpina be fantastikos šešėlio, tai anaiptol ne L. Ron Hubbard. Knygoje gausu fantastikos, negalimų tikrovėje įvykių. Bet jei ir atrodo, jog tai pigus šlamštas, neverta numesti knygos šalin. Vos perskaičius 10-20 puslapių - sustoti nebeįmanoma. Knyga verta susikaupimo, skaitymo būnant vienam namuose, kaukiant vėjui lauke ir nakties tamsai lendant į Jūsų namus pro barškančius langus.

Profesorius Džeimsas Loris netikėjo nei dvasiom, nei raganom, nei demonais, kol vieną ramų pavasario vakarą dingo jo kepurė ir jis nebegalėjo atsiminti paskutinių keturių gyvenimo valandų. Nuo tada ramus Atvorčio universitetinis miestelis ima keistis, iš pradžių visai nedaug, tačiau kuo labiau jis stengiasi prisiminti, tuo smarkiau viskas ima gąsdinti. Loris persekiojamas tamasaus ir paslaptingo blogio, kuris atsuka visą pasaulį prieš jį patį ir iš šešėlių šnibžda kraupius perspėjimus: „...jei tu surasi savo kepurę, tu rasi savo keturias valandas. Jei tu rasi keturias savo valandas, tu mirsi...“

Yra vienas „bet“. Prieš paimdama šią knygą į rankas, perskaičiau daugybę komentarų, jos liaupsinimų, tačiau teko nusivilti. Ji neverta tokių didelių pagyrimų, nes kai knyga yra per daug išgiriama, iš jos telieka subliuškęs balionas: pūstas tol, kol sprogo. Taigi, patariu dar neskaičiusiems: „sukrimskit“, o tik tuomet sklaidykite komentarus, nuomones ir kitus panašius atsiliepimus. Tuomet gal Jums knyga ir padarys nemažą įspūdį.