Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Auksinis kompasas

Auksinis kompasas Dingusių, blogio jėgų pagrobtų vaikų motyvas literatūroje nėra retas. Turbūt visi esame kartu su Gerda keliavę iki pat tolimosios Šiaurės iš nuožmiosios Sniego karalienės nelaisvės vaduoti mažojo Kajaus. Arba gniaužėme kumščius, kai Mijo, lydimas Jumjumo, susigrūmė su žiauriuoju riteriu Kato, tam, kad išgelbėtų nelaisvėje laikomus vaikus. Tačiau jei su Hanso Kristiano Anderseno ir Astridos Lindgren sukurtomis istorijomis susipažinome dar pradinės mokyklos laikais (ar dar anksčiau), P. Pullmano „Auksinio kompaso“ (ši knyga dar žinoma „Šiaurės pašvaistės“ pavadinimu) pradinukai nepaskaitytų. Ir ne vien dėl knygos apimties. Tačiau čia nieko blogo – kiekvienai istorijai savas laikas.

„Auksinio kompaso“ rodyklės ir veiksmas sukasi (ir dar su pagreičiu!) apie vienuolikmetę mergaitę Lairą. Nors rašytojams patariama vaikiškų knygų pagrindiniais veikėjais rinktis berniukus, „Auksinio kompaso“ populiarumas rodo, kad ši taisyklė galioja ne visada – Laira pakankamai stipri, įdomi, išskirtinė ir savarankiška, todėl pelnytai galėtų būti lyginama su A. Lindgren Pepe Ilgakojine ar Madike, Peterio Freundo Laura ar Lene Kaaberbol Dina.

Taigi Laira – lyg ir puslaukinukė, auganti be tėvų, tačiau jos valdos – Oksfordo universiteto Džordano koledžas (įskaitant stogus ir požemius), jos globėjai – iškiliausi universiteto profesoriai, o ji pati nesunkiai tampa bet kokių peštynių ar „ekspedicijų“ lydere, aplink save suburdama gaują vaikų. Lairos pasaulis panašus į mūsiškį, tačiau vis tik šiek tiek kitoks. Jame nėra automobilių, kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, o šviesą dažniausiai skleidžia gemtarinės lempos. Bet svarbiausia, čia – žmogaus siela yra matoma, ji visada šalia, įgijusi gyvūno pavidalą, su ja galima pasikalbėti ir tai visai nelaikoma šizofrenija ar haliucinacija. Laira ir jos demonas Panteleimonas yra viena būtybė, lygiai kaip kiti žmonės sudaro vienį su savaisiais demonais. Vaikų demonai dažnai keičia pavidalus, kol, pasiekus brandą, apsistojama prie vieno. Galioja griežtas tabu, draudžiantis žmonėms liesti svetimus demonus, o demonams – svetimus žmones. Žmogus be demono – neįsivaizduojamai liūdnas, kraupus vaizdinys – na maždaug toks pats, kaip žmogus be galvos. Žmonės ir demonai vienas nuo kito gali nutolti ne daugiau kaip per kelis metrus ir tik raganų demonams ši taisyklė negalioja.

Būtent dėl demonų ir užverda visa ši istorija. Ir dėl Dulkių. Paslaptingų švytinčių dalelių, siaučiančių Visatoje, kurias nepaaiškinamai traukia žmonės. Iš ekspedicijos Šiaurėje grįžęs Lairos dėdė lordas Asrielis parodo keletą skaidrių, kurios nustebina net visko mačiusius Oksfordo mokslininkus. Tačiau lordas Asrielis vėl paskubomis išvyksta, o šalyje ima dėtis negeri dalykai.

Ima dingti vaikai. Niekas nežino nei kur, nei kodėl. Dažnai iš vargingų šeimų. Kalbama, kad vaikus grobia Maumai ir gabena į Šiaurę iš kur nei vienas negrįžta. Iš tiesų tai – Mažųjų aukų ministerija ir pavojingai žavinga ponia Koulter. Netikėtai ji atsiranda ir Lairos gyvenime. Ne todėl, kad pagrobtų ir išvežtų į Šiaurę kaip kitus. Laira tampa jos mažąja padėjėja, ar, tiksliau, puslaukinukė Laira nuprausiama, sušukuojama, papuošiama ir patupdoma kaip graži dekoracija į auksinį narvelį – ponios Koulter butą. Tačiau Lairą neramina mintis apie tai, kad dingo jos geriausias draugas Rodžeris. Per vieną ponios Koulter vakarėlių Laira kai ką nugirsta iš susirinkusių mokslininkų ir, raginama Panteleimono, ryžtasi bėgti.

Pabėgusią iš auksinio kalėjimo Lairą išgelbsti čigonai (būtent taip politiškai nekorektiškai knygoje vadinami šios tautybės žmonės). Keletas jų vaikų taip pat pagrobti. Tad vadovaujami garbiojo Džono Fa ir patariami išmintingojo tėvo Koramo, kartu su Laira, gebančia skaityti mįslingąjį prietaisą aletiometrą, čigonai laivais išsiruošia į Šiaurę. Prasideda didžioji Lairos kelionė.

Šiaurėje Lairai teks susidurti su galingais ir stipriais baltaisiais lokiais ir efemeriškomis raganomis, sužinoti, kokius siaubingus eksperimentus Mažųjų aukų ministerija atlieka su pagrobtais vaikais Šiaurėje įkurtoje Stotyje bei išgyventi ne vieną sunkią ir karčią tiesos, nelaimės ir jaudulio akimirką.

P. Pullmanas pasakojimą plėtoja sklandžiai ir lengvai, tekstas kinematografiškas ir vaizdingas, todėl visai nenuostabu, kad knyga jau ekranizuota. Tačiau vis tik keliose vietose pasakojimas „užlūžta“ – pvz., Lairos pagrobimo scena ar iškritimas iš Li Skorsbio orlaivio: truputį visko per daug vienu metu, per daug deus ex machina efekto.

Kaip jau minėjau, jei H. K. Anderseno ar A. Lindgren (be kita ko – H. K. Anderseno medalio laureatės) panašios tematikos istorijas sėkmingai skaito net ir pradinukai, P. Pullmaną (A. Lindgren premijos laureatas) rekomenduočiau kiek vyresniems skaitytojams. Kad jų besikeičiantys demonai, tupintys ant peties, per daug nekrūpčiotų, nepurpčiotų ir nedrebėtų. P. Pullmano pasakojimas, nepaisant fantastikos elementų, vis tik sukuria pakankamai stiprų tikrovės įspūdį. Ypač įspūdingai ( ir pakankamai žiauriai) aprašomos lokių grumtynės. Kai kas lygina šią knygą su J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovu“.

Šiaip ar taip, „Auksinis kompasas“ yra puiki, įdomi, įtraukianti knyga. Juolab, kad neapleidžia nuojauta apie kažkur virš knygos puslapių pakibusią šiek tiek ironišką autoriaus šypsenėlę, ypač tada, kai dėmesys koncentruojamas į Lairą. Nors jai nulemtas neeilinis likimas, ji nėra stebuklingas vaikas per se. Autorius niekada to nesako ir labai gerai leidžia skaitytojams tai pajusti. Bet kokiu atveju, šią knygą verta perskaityti – tik užversite paskutinį puslapį ir, žiū, galbūt ant jūsų peties nutūps paukštis ar drugelis, glėbyje susirangys šermuonėlis, ant kelių įsitaisys nenusakomo kailio katė ar aplink koją grakščiai apsivys gyvačiukė – neišsigąskite: tai jūsų demonas. Ir tai reiškia, kad niekada nebebūsite vienas.
2013-03-22
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Northern Lights
Tema: Romanai
Leidykla: Obuolys
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2007
Vertėjas (-a): Vytautas Petrukaitis
Puslapių: 250
Kodas: ISBN 978-9955-70-040-1
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-02 19:16
jazusmarija
Žiurėjau filmą.Labai patiko.Tiktai amerikonams matyt nelabai tiko,nes nesurinko pakankamai dolerių,tad antros dalies nebefilmavo.Knygą būtinai perskaitysiu jei rasiu bibliotekoje.Labai įdomus siužetas ir personažai.Liux pasaka!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą