Atspėtos fleitos

Kęstutis Navakas (g. 1964) – poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, išleidęs tris poezijos knygas: „Krintantis turi sparnus“ (1988), „Pargriautas barokas“ (1996), „Žaidimas gražiais paviršiais“ (2003), o praėjusiais metais pasirodžiusi esė rinktinė „Gero gyvenimo kronikos“ buvo nominuota „Geriausios knygos“ rinkimuose.

K. Navakas išvertė nemažai vokiečių bei kitų tautų poezijos (W. von der Vogelweide, S. George, G. Heym, E. Lasker-Schuler, E. Jandl, E. A. Poe, G. G. Byron, A. Bertrand ir kt.), keletą pjesių ir libretų.

Kaip apie poetą rašė literatūros kritikas M. Kvietkauskas, „K. Navakas, pirmąją knygą išleidęs 1988-aisiais, tokią jaunatvišką savo literatūrinę programą nuolat tęsė ir tobulino tiek pasaulėžiūros, tiek poetinės formos, tiek praktinio laikysenos rafinuotumo, elegancijos ir erudicijos atžvilgiu. 1996-aisiais išleistas kalbinio ir kultūrinio puošnumo, muzikalių formos žaidimų, estetinės kūrybos filosofijos ir postmodernaus mėgavimosi citatomis prisodrintas rinkinys „Pargriautas barokas“. Išversta nemažai vokiečių viduramžių, romantinės, fin-de-siecle, dekadanso arba ekspresionizmo pasaulėjautai priklausančios, postmodernios eksperimentinės poezijos – nuo minezingerio Waltherio von der Vogelweide‘s iki Ernsto Jandlio. Kaune įsteigtas „elitinio skonio“ literatūros klubas ir knygynas „Septynios vienatvės“, kurio pavadinimas – tai lietuvių kilmės prancūzų simbolisto Oskaro Milašiaus citata. Pagaliau literatūriniuose sambūriuose ir skaitymuose K. Navakas išsiskyrė kaip artistiškos dvasios ir galantiško stiliaus skaitovas, parodistas ir improvizuotojas“.

Ir nors ši nuosekli galantiškos poetikos ir laikysenos linija nenutrūko ir jo eilėraščių rinkinyje „Žaidimas gražiais paviršiais“ (2003), tačiau jau čia juntama tos ankstyvosios programos pabaiga, pervertinimas ir įdomus, komplikuotas, nors ir minoriškas estetinių žaidimų perprasminimas.

„Atspėtos fleitos“ – jau ketvirtas K. Navako eilėraščių rinkinys – jo kūryboje geriausias ir galintis keisti mūsų poezijos vertybių hierarchiją. Gyvenimo konkretybių ir esmių dramatiškos sąsajos čia jau nedangsto žaismė. Eilėraščiai išsiskiria menine įtaiga, žodžio autentiškumu, išradingom ir elegantiškom formom.

Poetas lieka ištikimas tradicinėms eilėdaros formoms, o jo knygos skyriai – labai jau „nuspėjami“ („Pirmas“, „Antras“, „Trečias“), tačiau poetinė kalba ir tematika – lyg grojimas fleita ištirpus improvizacijoje:

budintis

jau budo namai troleibusai pažino elektrą
iš ryto kavinių pasklido jų turkiškas garas
ir saulė tekėjo švari lyg poesis electa
lyg radijo šunys kelissyk dulojo gitaros

ir bronzinis klasikas vilkosi bronzinį paltą
aukštai ant granito stovėjo jo bronziniai batai
prieš valdišką pastatą skiesdamos nuobodžio spalvą
prasiskleidė tulpės raudonos lyg falsifikatai

iš medžių išdužę padangėmis pylėsi varnos
sparnais kaip stiklais įsipjovę į ryto peizažą
ir žmonės jau kėlėsi malėsi priegatvių vartuos
minkšti lyg pagalviai jau ėjo kur kelias juos neša

jų lūpos kvepėjo kakavomis bei sumuštiniais
švarkų atlapuos spuro smulkios ženkliukų skylutės
ir akys didėjo nubėgdamos darbo megztiniais
jie tolo tvirti tarsi niekad neskęstančios plūdės

ir saulė juos rijo ir varvino tauką ir tuko
ir mėnuo jiems metė po kojom rugsėjį ir spalį
atrodo kad girdis daugybė mažų dviratukų
taip vėrėsi durys į šį kalendoriaus lapelį

štai kirtus baltaisiais diena savo įžangą baigia
ji viską surinks tarsi nuorūkas miklūs šlavėjai
jau eisiu miegoti lyg Dievas kurio nebereikia
nes baigės naktis kurią visą prie lango stovėjai