Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Atsidūsėjimai

Atsidūsėjimai Pergalingosios neviltys – norėtųsi pavadinti šiuos tekstus, šiuos mūsų žinomo ir mylimo religinio didžiavyrio žodžius, didžiavyrio, nes menkinančio save iki mažutėlio, o mažutėliai prie Dievo yra dideli dideli.

Nekalbėsiu nei apie tėvo Stanislovo asmenį, nei apie jo įtaką lietuvių moderniajai sąmonei ir kultūrai, o ypač – kultūrininkams, ji žinoma labai gerai ir nuo senų laikų. Noriu susitelkti – trumpai – ties šia gilia, nors maža knygele, ties „Atsidūsėjimais“, kurie ataidi kaip Jobo virpesiai, kaip malda iš Danieliaus liūtų duobės gelmių, kaip malda iš paties pasaulio skausmingojo vidaus; ir „Atsidūsėjimai“ yra nepaprastai savi; manau, kiekvienam religingam jaučiančiam žmogui tai atvertys, jo paties būklės atvertys, priminimai, kad viskas nėra taip paprasta. Dievas savo buvimu viską komplikuoja iki begalybės, ar veikiau mes savo buvimu, ir šis komplikavimas abipusis. Tėvas Stanislovas rodo gyvenimą su Dievu. Jis varginantis, sunkinantis, išlaisvinantis, – jis toks, nes netobulas žmogus greta tobulo Dievo išjaučia visus visus jausmus ir potyrius, kurie tik galimi, nuo džiaugsmo viršūnių iki kritimo nevilties ir nuobodžio bedugnėn. Visa ši skalė „Atsidūsėjimuose“ yra.

Tai atviri dvasiniai tekstai. Tai ne maldos, ne apmąstymai, tai buvimo įsprūdžiai, būties atodangos, siela, kuri nesislapsto už sąlygiškumo ir žodžių tvorų. Mums žodžiai duoti visokeriopam naudojimui, šiandien mes dažniausiai po jais slepiamės, o „Atsidūsėjimai“ atveria. Būties akimirkas, pastebėjimus, įžvalgas, viltis ir neviltis, ir vis dėlto pro viską prasišviečia šviesus horizontas ir amžinas kryžius.

„Atsidūsėjimai“ neturi pozos, kuri beveik neišvengiama net nuoširdžiam religiniam mąstymui; žmogus ir prieš Dievą dedasi kaukę – dažniausiai iš baimės ar nejaukumo. Tėvo Stanislovo veidas ir į žmones, ir į Dievą žvelgia be jokios kaukės, jis atviras, tiesus, nedaugiažodis. „Leisk man degti, Viešpatie“ – ne poza ir ne metafora šie tėvo Stanislovo žodžiai, tai troškimas gyventi degant savo sielos skauduliais, bet ir šviečiant. Tą liudija visas gyvenimas, nugyventas šviečiant nuolankume, provincijoje, užmestyje. Bet nėra užmesties ten, kur yra Dievas, ir tėvo Stanislovo paradoksas yra vienas iš paradoksalių Dievo buvimo įrodymų. Greta aibės kitų. Gelmės yra begalinės, ir žmogaus nuobodis be Dievo yra didis.

Tačiau ir vėl paradoksas, kuris šioje knygelėje kyla niūriausiais – ir, deja, tiksliausiais atsidūsėjimais – vienatvė Dieve yra nebe vienatvė. Mistinis lygmuo praplečia matymo lauką labai smarkiai. Ir maldos, ir pamąstymai, ir skausmo refleksija, regint horizonte kryžių. Tėvo Stanislovo atsidūsėjimai kilę iš laisvės, išgyventos Dievui. Tai laisvė, išgyventa iki pat dugno, žmogiška laisvė, kuri nėra palaima Dievo besiilginčiam, bet ji ir daro žmogų. Čia mistinė ir realioji žmogaus laisvė, išsiurbta iki pat dugno, dvasios eksperimentas, – o ji eina ten, kur yra Dievas, bet kur jo gali ir nebūti, ir jeigu ten jo nėra, kur nėra Dievo – vien tuštuma ir niekis.

Tėvas Stanislovas simbolis tokios krikščionybės, kokios mums reikia kaip vandens ir oro, materialios ir dvasinės, medžiagiškos, daiktiškos ir kartu pakylėtos iki artimiausios Dievo artumos. „Atsidūsėjimų“ temų aibė vis dėlto išsiplėtoja į vieną pajautą, gilią ir mums šiandien taip reikalingą, į pajautą, kuri kaip saugiklis turi gelbėti mus nuo perdėto fasadinio dvasingumo, parodomųjų dvasios pilotažų, artėjančių šiais laikais prie paprasčiausios magijos, tai ir memento mori, ir atviras pasakymas, kad su Dievu yra sunku. Ir tas sunkumas didelė laimė. Ir daug kas yra laimė, ką mes matome kaip pralaimėjimus, ir daug kas yra katastrofa, kas šiandien skelbiama laime. Bet esmė, kurią bent jau aš atrandu šioje knygelėje, – gyvenimas yra dovana. Sunki ir neįkainojama dovana. Ir tada aš mėginu nedrąsiai pasakyti, kas tai per „atsidūsėjimų“ žanras; sakyčiau, tai himnai, giedami iš širdies, kažkas, kas skamba arijų Rigvedos himnuose, kas labai nuoširdu, tyra ir naivu, ir tas nuoširdumas ir atvirumas liejasi su Senojo Testamento psalmėmis, kurios irgi tai pakelia į aukštybes, tai trenkia žemyn, tačiau „Atsidūsėjimus“ vis vien įvardyčiau kaip himnus, giedamus iš bedugnės, kuri nėra bedugnė, jeigu joje įmanoma giedoti himnus:

Dieve, Tu mūsų diena, tačiau Tu esi
Ne vien Šviesa, bet ir Tamsa. Dieve,
Tu esi ir Diena, ir Naktis. Ir Tavo šviesos saulė
Žemės vaikams kartais atrodo juoda.
Tamsi, bet kartu ir šviečianti.
Traukianti į save ir atstumianti.
Iš Tavęs sklinda gaivinanti šiluma, bet kartais
Aplink Tave yra nepakenčiamai šalta ir nyku.
Todėl ir Tavo rankų kūriniai
Yra kartu žavingi ir bjaurūs...
Visada keliaujant Tavo pėdomis per Tavo
Pasaulį, kai jau, rodos, surasime Tave,
Prieš mus vėl iškyla nesuprantamas,
Baisus, atstumiantis Tavo visatos paslaptingumas.

Nieko realistiškesnio nėra jokioje lietuvių religinėje poezijoje. Kaip nėra ir nieko dvasingesnio. Kaip niekad gražiai čia sujungtas ir siaubas, ir virpulys, ir begalinis traukimas Dievop, nesustabdomas, ir kiekviena aimana čia kelio tarpustotė, kiekvienas dvasios nuovargio ar siaubo prieš Dievo didybę tarpsnis kartu ir pakylėja. Meilė ir siaubas. Religiniuose potyriuose tai natūrali sampyna.

Tėvas Stanislovas yra XX amžiaus lietuvių mistikas, greta jo mistinių įžvalgų byra visos paviršutinės teologinės konstrukcijos ir dirbtinis džiaugsmas ir apspangimas, kai religingas žmogus nebežino, ką jam daryti kelyje. Tėvas Stanislovas atsako – eiti, nes žmogus tai yra kelias.

Tokie mistikai Europoje išnyko apie XIII–XIV amžių. Gal dabar mūsų krikščionybė sulaukė savo eilės. Ir nieko keisto, kad turime vieną tokį tėvą Stanislovą. Jų visa Europa per visus laikus teturėjo keliolika. Tėvas Stanislovas irgi yra dovana. Sunki dovana, slegianti, džiuginanti ir persismelkusi tiesos. Gal mums net pernelyg atviros.

Mes esame pajėgūs Dievo baimei, tačiau nebegalime išjausti Dievo siaubo. Mes esame pajėgūs parkristi prieš realybės siaubą, apleisti jėgų. Tačiau tėvas Stanislovas rodyte rodo – yra dieviškame siaube palaima, yra palaimoje siaubas, o viskas dera į didelę didelę abipusės amžinos Dievo ir žmogaus meilės ir abipusių paieškų istoriją, amžiną ir galiojančią kiekvienam, ji tėvo Stanislovo „Atsidūsėjimuose“ susiklosto į adekvačių patirčių padiktuotas džiaugsmo aimanas himnuose džiaugsmui ir nevilčiai, materijos grožiui ir niekybei ir dvasios tamsai, kurioje šviesa.
Gintaras Beresnevičius
2003-10-29
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Dialogo kultūros institutas
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2003
Puslapių: 72
Kodas: ISBN 9955-545-08-9
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą