Atminties kriaukšlės

Noriu supažindinti su keliais „jeigu“, kurių susikurtas sąlygas sprendžiau kelionėje po pragariškus Dračiulos (Drakulos?) istorijos ir literatūros interpretacijų vandenis. Likau „sveika ir nesuvalgyta“ (dar nežinau), kaip autorius ir palinkėjo savo „maloningiesiems skaitytojams“.

Jeigu būčiau redaktorė, šios knygos pirmame puslapyje parašyčiau perspėjimą: „Prisiminkite viską, ko mokėtės per literatūros ir istorijos pamokas, ir pamirškite, ką tuomet supratote. Pamirškite viltį, kad šioje knygelėje perskaitysite tokį patį Vaižgantą ar Biliūną…“

Jeigu aš būčiau mb, tai labai garsiai nesigirčiau savo uoslės receptoriais. Juk pranešimas „Literatūroje ir mene“ šių metų spalio 10 dieną „Kvepia Beresnevičiumi, ir smarkiai“ gali užkrėsti skaitytojus pašalinio kvapo paranoja. Ir nors ant viršelio paskelbta Dračiulos tikroji pavardė – Eligijus Raila – netiki, ir tiek… Greičiau įtiki tuo, kad didysis raidžių ekvilibristas, skelbiantis, pavyzdžiui, Omaro Kalmaro (kažką primena ši pavardė?) vertimus, gal apsimeta Broniumi Raila, labiau žinomu literatūros istorijoje… Be to, net kai pavyksta sužinoti, kad autorius – žinomas istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto docentas, vis persekioja įtarinėjimai: ieškai panašumų ne tik su Gintaru, bet ir su Erlicku…

Jeigu būčiau labai azartiška ir mėgčiau spręsti kryžiažodžius, užkąsčiau ir „sulasiotų kriaukšlių“ Railos knygelėje… Tikrai galima nusilaužyti dantis, kai neatpažįsti jau tarsi girdėto Alberto Vijūko – Kojelavičiaus, Teodoro Narbuto, Herodoto, R.M. Rilkės, Justino Marcinkevičiaus ir kt. teksto. Kaip tikras Dračiula, autorius „nuleidžia kraują“ „nemirtingoms“ klasikų eilutėms ir palieka jose mirties įvaizdžio užkratą: maro pamatus, apmusijusį laisvės žiburį, numirėlio duris, apleistus kapus, girtą Eglės žaltį …

Jeigu kada nors tektų pralinksminti liūdnojo vaizdo riterį, priminkite jam, kad jis kada nors vis tiek… mirs. Liūdnumas, pasak autoriaus, ir yra juokingiausias. Argi rimta kalbėti tik rimtai, tarkim, apie Basanavičių, jei jį gali sutikti bet kada… gatvėje šiandien. Gyvenime juos gali sutikti „Maximos“ parduotuvėje, koncerto salėje, gretimoje laiptinėje. Tai yra tokie žmonės kaip ir mes – žmonės kaip žmonės, - juokingi…

Jeigu nešiosiu akinius, profilaktiškai juos naudosiu, kaip „rekomenduojama“ ant knygos viršelio: kabinsiu ant alaus bokalo. Smagiausia, ko gero, šią knygelę ir būtų skaitinėti su neįpareigojančiais kalbėti rimtai bičiuliais aludėje. O ir knyga skiriama ne tautos patriarchui, mamai ar mylimajai, bet… miškų voverei.

Jeigu kas nors pavadintų autorių dideliu stiliaus novatoriumi, lydančiu sakralumą ir buitiškumą į vieną lygmenį („vaikas nuvilko per kiemą/savo negyvą tėvynę/kaip žaislą – į debesį šėmą/jau sunkės apyaušrio vynas“), oponuočiau ir vadinčiau Eligijų Railą – tradicijų tesėju. Argi lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis nemokė, kad nėra gryno liūdnumo ir neatmiešto linksmumo, kad galima iškilmingai antikiniu hegzametru išdainuoti buitį, kad galima Dievui paplekšnoti „kaip tėtušiui“ per petį?

Jeigu norite, kad iš jūsų visi smagiai pasijuoktų, būkite rimtas ir orus ir rašykite recenzijas labai rimtai, tarsi gyventumėte liūdname krašte, kur nuolat lyja lietūs ir niekas, kaip Anderseno pasakos sraigė, nežino, kad jau seniai virtę „žeme žemėje“…
           
P.S. Parašiau nelabai rimtą recenziją. O tikėjotės pasijuokti?