Atminties kriaukšlės

„Humoras grįžta į Lietuvos televiziją!" – šitą džiugią žinią prieš LTV sezono atidarymą iškilmingai paskelbė generalinis direktorius. Reikia suprasti, kad jis (humoras, ne direktorius) buvo kažkur išėjęs, o paskui dėl nesuprantamų priežasčių parėjo. Ir kažin dėl ko?.. Kad gautų abejotinos vertės diplomą („Humoro akademija 2005") ar atsisveikinęs vėl išeitų („Viso gero!")?.. Kaži ar saviveiklininkų pasirodymai gali būti juokingesni už epizodą „Spaudos klube", kai vienas politikas užsimena, kaip Vilniaus tarybos narė rėkė mylinti Zuoką, o kitas politikas atkerta, kad šitas aistringas emocijų proveržis nesuderintas su frakcijos nutarimu.

Ši įžanga lyg ir nelabai susijusi su aptarti susiruošta Palemono Dračiulos knyga „Atminties kriaukšlės", bet ji naudinga norint pabrėžti dabartinio humoro tendencijas. Jis, kaip ir visuomenė bei rinka, darosi vartotojiškas. Televizinis (lengviausiai prieinamas), plastmasinis, greitai paruošiamas. Pagrindiniai jo komponentai visiškai atitinka „McDonald’s" produkciją: storas „padas" (valdžios kritika), neaiškios kilmės faršas („meilės reikalai") ir garstyčių dribsnis ant viršaus (dažno piliečio kultūrinį identitetą atitinkantis realybės šou gabaliukas).

Erlickas, kadaise humorą pavadinęs „keturkoju", regis, įžvelgė esmingą televizijos ir tautos bendrabūvio bruožą, kurį galima pavadinti regresyvine evoliucija: einama ne Alfos ir Omegos, o šimpanzės link. Užtatai tie naivuoliai, kurie dar tiki humoro siela, o ne gyvuliškumu, tegu ryja knygas, o subtilaus televizinio humoro nesulauks, nes tokio paprasčiausiai nebūna. Tai tas pats, kaip išmokyti arklį šokti baletą arba politiką paversti badaujančiu atsiskyrėliu.

Taigi tenka imti į rankas p. Dračiulos knygą – su trapia viltimi, kad jo pavardės bei vardo etimologijos apnuoginimas nenuves skaitytojo šunkeliais ir nepaaiškės, jog knygos autorius kuo nors susijęs su romėnais, Transilvanija, o gal dar su kokiu negražiu rusišku veiksmažodžiu. Tai jau būtų kultūrinis kontekstas, ogi daugelis recenzentų yra minėję, kad norint suvokti p. Dračiulos knygą jisai ne tik reikalingas, bet ir būtinas. Užtat man darosi baisoka, nes skaitant „Kriaukšles" atsiveria kontekstai, kuriuos maniau sėkmingai pamiršusi. Pvz., skaitant tokius, regis, apolitiškus, švelniu metafiziniu kanibalizmu dvelkiančius ketureilius („du nykštukai susimokę / nugalabijo pirmokę / ir laive jos kaspinėlį / vietoj burės išsikėlė", p. 100), atminty sušvinta sovietinės vaikystės folkloras: „Malenkij malčik našiol pulemiot / bolše v derevne nikto ne živiot". Arba – apie Mašą, kuri rado granatą ir sumanė su ja pažaisti: „Ja ne zabudu daže vo sne / eti bolšije glaza na sosne". Blaivus protas man kužda, kad Dračiulos eilėraštukas – viso labo nekaltas elfų pasaulio vaizdelis, o kontekstas rūsčiai sako, kad tai gudriai užmaskuota niūraus militarizmo dvasia. Nesvarbu, kad tekstas nepateikia iki dantų apsiginklavusių kraugerių nykštukų ir jų šarvuotos geldos vaizdo. Ir nepasako, kad toji pirmokė – vargšė Maša, visų militaristų amžinoji auka. Viskas aišku iš konteksto.

O kadangi pasakotojas ima ir neapdairiai prisipažįsta esąs vaikų nekentėjas („Kalėdų šalies dienoraštis") ir sukiša vargšelius tai į vėdarus, tai į raugintus kopūstus, jis iškyla ne tik kaip militaristas, bet ir kaip kanibalas. Žinoma, kontekstas paaiškins, kad kultūra be kokio nors iškrypimo – ne kultūra, ir neteisus Erlickas, kadaise a priori pareiškęs: „Jeigu vyras kultūringas, (...) jam nereikalingas!" Laikai keičiasi, ir tasai į skliaustelius paimtas daiktas ima darytis ne tik meno bei kultūros objektu, bet netgi ir įnagiu. Ponui Dračiulai šitas tarsi ir negresia, na, nebent ketureiliuose apie kiškio ir meškos santykius, kurie kažkodėl atrodo nešvankūs („Jaunas ir meilus kiškutis / Meškai darė „kuti kuti", p. 31). Bet čia vėl prabyla kontekstas ir paaiškina, kad žmogus be meilės – kaip kūdra be vandens, taigi jei koks pilietis nekenčia vaikų, gal myli žvėrelius?.. (Kaip Brigitte Bardot.)

Nepamirškime ir to fakto, kad kiekvienam šuniui jo šeimininkas – jei ne Viešpats, tai bent kruopščiai apmaižiotos teritorijos savininkas, ir už tai jį (šeimininką, ne šunį) reikia gerbti. Bet kaip suvokti kokio meškonio, tarakono, linkusio į ikonų tapybą, ar tarą renkančio kiškio egzistencijos tikslą?.. Ar nebus p. Dračiulos aprašytas gyvūnijos pasaulis perdėm kupinas baisių ir juokingų sąlygiškumų, kad būtų priimtinas ir suprantamas paprastam, į egzaltaciją linkusiam Lietuvos piliečiui?.. Ypač moterims, kurios labai užjaučia benames kates. Įsivaizduokite, parsineši tokią namo, blusėtą ir apsmurgusią, o jinai, prirydyta ir sušukuota, užuot dėkingai miaukusi, griebia teptuką ir nutapo tamstai ikoną. Aišku, kad nuo to pasimaišytų protas. Ir ne katei, aišku. O jei į duris paskambintų pagiringas šeškas ir pasiūlytų kažką nepadoraus?.. Kaip tada adekvačiai suvokti pasaulį?.. Meilę gyvūnijai?.. Žmogaus paskirtį?..

Regis, p. Dračiula adekvataus suvokimo mums nė nesiūlo. Lietuvių tautos bei kalbos istorija jo akimis – ne tokia, kokią mes įpratę matyti ir girdėti. Sakyčiau, p. Dračiulos pasiūlymai Kalbos komisijai iš tiesų yra vertingi, nes iš kalbos, kurią puristai kalbininkai bando paversti griežtai nugenėtu kuolu, ima ir kaip granatos išsprogsta didingi naujažodžiai. Jeigu bent pusė jų įgautų kūną ir kraują ir būtų vartojami, nesiguostume nei provincialumu, nei savižudiškais nacionalinio charakterio bruožais, nei pralaimėjimu „Eurovizijos" konkurse. Gal netgi valdžia – kas beveik neįmanoma.

„Žodžio grūde – pražydęs dagy / Sudygai – o nėra ką sakyt" (p. 12) – šie žodžiai aiškiai nutaikyti į mūsų agrarinę metafiziką, reiškinį, pasižymintį tuo, kad kalbama mažai, užtat mąstoma daug. Tik iš to mąstymo negimsta nei filosofai, nei oratoriai. Užtenka pasiklausyti tokio pono Bradausko, lemenančio apie tai, kaip jis vaikystėj karves ganė ir karvašūdy kojas šildė, kad pasibjaurėtum ir agrarika, ir politika. Todėl truputį gaila, kad p. Dračiula rašo tik apie romantikų ir istorikų „pabaigas", o p. Bradauską pamiršta. Tarsi anasai nepretenduotų į pribaigiamų romantikų gretas!..

Beje, kyla įtarimas, ar pats autorius irgi nebus toks. Bando apsimesti kultūringu mizantropu, bet yla išlenda iš maišo: „lyg artojas į lauką – rašai", „iškeliauji į amžiną sėją" (p. 11). O kai perskaitai eilutes apie „tėvynę, parneštą maišuos" – išvis susigraudini. Antras Marcinkevičius, ne kitaip. Medžiai, drobulės, kraujas ir pelenai. Grynas romantizmas. Tokio dar greit nepribaigsi.

O tai, kad p. Dračiula suteikė tautos folklorui ir lietuvių bei pasaulio istorijai papildomų niuansų ir faktų, liudija, jog humoras gali būti svarbus ir moksliniam pasaulio pažinimui. Ir kad pasivaikščiojęs klaidžiais televizijos koridoriais bei skaudžiai pasitrankęs į skubančius laidų vedėjus humoras grįžta ten, kur jo niekas nestumdo, neplūkia ir nepuola teikti Uspaskicho išsimokslinimą atitinkančio diplomo – pas skaitantį Lietuvos pilietį.