Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų

Dvylikos novelių kūrėjos prancūzės Annos Gavaldos gyvenimas neprimena pasakos apie laimingą bestselerių autorės šlovę. Jos prisipažinimas daro ją artimą daugeliui žmonių: „Daug nereikšmingų darbų: pardavėja, padavėja, kasininkė, darbininkė, au pair auklė JAV, santuokos skelbimų, meilės romanų ir straipsnelių apie daržoves ir vaisius redaktorė... Dabar rytais dirbu prancūzų kalbos mokytoja, dviejų vaikų mama – kiaurą parą. Naktį, kai visos katės pilkos, o virtuvė gerai išblizginta  – rašytoja.“

Rašytoja jau pirmoje naktinėje novelėje „Žaidimėliai bulvare“ ironizuoja: „Tai nutiko Saint – germain – des –Prés!?... Žinau, ką pasakysite: „Dieve mano, mieloji, kaip banalu, juk Sagan apie tai parašė kur kas anksčiau ir dauuuuug geriau!“ Žinau. Bet ką čia padarysi…“

Anna Gavalda pasakoja apie paprastus žmogelius, kurie labai norėtų būti panašūs į Sagan, Bodlero, Simonos de Bovuar herojus, kurie svajoja apie didelę meilę, apie šilumą ir jaukumą... Apie tuos, kurie taip norėtų, kad kas nors kur nors kada nors į juos atkreiptų dėmesį, kad kas nors kur nors lauktų būtent jų...

C΄est la vie. Kasdienybę nelengva režisuoti pagal populiarių romanų ar filmų scenarijus. Ir nors kartais likimas padovanoja intrigą (kažkodėl dažniausiai nelaimę), ji ištirpsta dienų tėkmėje kaip įprastas ritualas... Tarsi kiekvieną dieną gatvėje susipažįstama su įdomiu praeiviu, tarsi lengva prarasti laukiamą kūdikį, tarsi įprasta patekti į autoavariją ar... parašyti novelių knygą... Šių veikėjų  kasdienybė panaši į daugelio iš mūsų. Rytais jie skuba į darbą, pamiršę net pagalvoti apie sapnus, geria kavą, rašo, kalbasi, rūko, stengiasi būti geidžiami, bet tarsi jaučiasi įmigę žiemos miegu... Tik viduje verda orumas, išdidumas ir didžiausias troškimas – kad suprastų...

Kūrinys leidyklos įvardintas kaip savaitgalio knyga... Aš patikslinčiau – tai semadienio knyga... Nes skaitydama vis jutau artėjančio pirmadienio kartėlį, su paprastų žmonių paprastomis, bet paprastai neišsprendžiamomis jų  problemomis...