Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų

Dvylika novelių. Dvylika istorijų. Nesusijusių nei veiksmo vieta [na, gal tik truputį - numanoma, kad viskas vyksta Prancūzijoje, netolimoje praeityje, bet tai nėra svarbu]. Herojai - irgi skirtingi. Kiekvienas sau. Nieko bendro. Istorijos ne iki galo linksmos, ne iki galo graudžios. Bet ir pilkom jų nepavadinsi. Istorijos su „kabliukais“.

Jų autorė turi nuostabų talentą lengvai papasakoti apie žmonių nelaimes. Tas dideles, kai nėščia moteris netenka savo kūdikio, ir tas mažas, kai nusiviliama žmogumi, pakvietusiu tave į pasimatymą.

Gaila, kai kurios istorijos tiesiog pritrenkia savo banalumu. Kitaip knyga būtų tikrai gera. Dabar ją gelbsti tik autorės kandus ironiškas stilius ir ekstravagantiškos detalės.

Ištaškytas briedis Jaguaro salone. Menininkė, fotografuojanti rankas. Būsimoji rašytoja, prilipusi prie leidėjo kėdės.

Visa kita - nuspėjama.