Aš kvėpuoju!

„Esti valandų, kai nakčiai užėjus ima sėlinti šaltas ir bespavis šešėlis. Jis slenka centriniu koridoriumi, paskui skverbiasi po geležinėmis durimis į tą mažutę, ankštą erdvę, įspraustą tarp kameros sienų. Kiekvieną vakarą ištikimai ir nuolat mus lanko ta pati tamsa. <...>

Mūsų prasidedančią naktį čia pažymi apsunkęs išeinančių prižiūrėtojų žingsnių aidas. <...> Ir kaip tik tą akimirką kiekvieną iš mūsų užvaldo tas pats vienatvės ir panikos jausmas.

Tuomet niekas neįstengia užmigti.

Žinau, kad kalėjime neįmanoma sudėti bluosto. Tai pirmas dalykas, kurį suvokiau čia atsidūrusi. Kad ir kiek besivartytume ant čiužinių, kad ir kiek šnopuotume, kosčiotume, kalbėtume balsu, apsimestume, jog snūduriuojame, puikiai žinau – čia, kur vienatvė slogesnė nei kur kitur, naktimis visus kankina nemiga.“

Taip prasideda šešiolikmetės Anne-Sophie Brasme romanas „Aš kvėpuoju!“. Iš pirmųjų sakinių galima suprasti, kad pagrindinė veikėja už kalėjimo grotų. Devyniolikmetė Šarlena Boer nuteista už žmogžudystę. Mergina pasakoja apie save, apie savo gyvenimą prieš nusikaltimą.

Tai viena iš tų knygų, kurios nagrinėja dabartines paauglių bendravimo problemas. Išsamiai, o svabiausia įtikinamai, perteikiama, kaip paprasta merginų  draugystė gali tapti psichologine priklausomybe, privedančia prie kraštutinumų.

„Nė minutės neįsivaizdavau savo gyvenimo be jos, be kažko, nuo ko priklausyčiau. Nenorėjau keistis, nenorėjau ištrūkti iš to sūkurio, kuris mane traukė. Neįstengiau žengti nė žingsnelio atgal. Aš pasidaviau. Jau buvau mirusi.“

Knyga  mane sukrėtė. Joje vaizdžiai atskleidžiami jauno žmogaus jausmai. Istorija patiko tuo, kad pagrindinę veikėją kartu ir teisi, ir teisini.  Skaitant visą laiką lauki atokvėpio, nors žinai, kuo visa tai baigsis.

Užvertus knygos paskutinį puslapį, supratau žodžio kvėpuoti reikšmę. Drąsiai galiu teigti, kad aš kvėpuoju!