Apie vaikiną

Gal kiek tikslesnis knygos pavadinimas būtų „Apie vaikinus“ — dabar gi man sunku nuspręsti, kurį iš pagrindinių veikėjų vadinti „tituliniu“. O kandidatai yra du. Tačiau... dvylikamečiui Markui dar puikiai tiktų ne vaikino o vaiko apibūdinimas, o trisdešimt šešerių Vilas — kad ir kaip vaikiškai besielgtų — jau visai padorus vyrukas.

Aišku, romane yra ir moterų. Kietas vyrukas Vilas pertraukose tarp serialų ir televiktorinų žiūrėjimo generuoja savitą teoriją — jis nusprendžia nuo šiol susidėti tik su vienišomis motinomis. Taip, būtent motinomis. Kodėl? Ogi — „Puikus seksas, pataikavimas, laikina tėvystė be kaprizų ir išsiskyrimas, negresiantis kaltės jausmu – ko dar gali norėti vyras? Vienišos motinos — sumanios, patrauklios, nesunkiai prieinamos moterys, kurių Londone tūkstančių tūkstančiai – buvo geriausias Vilo gyvenimo atradimas.“ Ciniška, įžūlu, bet jis tuo nuoširdžiai tiki.

Markaus mama, Fijona, ne visai atitiko jo lūkesčius. Hipė, be to „kraustosi iš proto“, „visą laiką bliauna“ ir „nebeina į darbą“. Paskutinis argumentas, beje, Vilui neitin svarbus. Jis niekada nėra dirbęs — „kažkaip niekaip neprisiruošia“. Ne, ne. Vilui labiau patinka Fijonos draugė — Sjuzė. Kaip tik tokia, kokią jis sau sugalvojo. Vėliau atsiranda dar geresnė — Reičel. Bet knyga nėra apie seksualinius Vilo laimėjimus. Tai tik komedija, į kurią įpinamos veikėjų depresijos.

Paimkime Markų ir Vilą. Keistų abiejų knygos „vaikinų“ santykių nelabai galima būtų pavadinti draugyste — kurį laiką, Markui skambinant į duris, Vilas apsimesdavo, kad jo nėra namuose; keistai auklėjamas Markus ir jaunatviškas Vilas sunkiai randa bendrą kalbą — skiriasi ne tik jų klausoma muzika, apranga, bet ir kalbėjimo įpročiai. Markus — keistuolis, ir puikiai tai suvokia. O keistuolius visada kaldavo prie kryžiaus.

„Atrodo, man reikia su kuo nors pasikalbėti, o be tavęs čia daugiau nieko nėra“. Tai galėtų būti knygos motto. Visi čia kalbasi tik tada, kai jau nebegali tylėti. Todėl — ne su tais, su kuriais iš tikrųjų norėtų.

Tai knyga apie savęs ieškojimą. Bet kitaip, nei tai buvo daroma iki šiol — atsiskiriant nuo visų. Čia ieškoma kartu su žmonėmis. Ir tarp jų. Prarandant vienus dalykus, atrandant kitus. „Markus nustojo buvęs keistuolis ir tapo tvirtas, paprastas dvylikametis vaikas. (...)Vilas neteko savo burbulo, kieto vyruko įvaizdžio ir galimybės nuo visko atsiriboti, jis jaučiasi iššsigandęs ir lengvai pažeidžiamas, bet užtat turi Reičel; Fijona prarado gerą gabalą Markaus, bet užtat jai nebegresia pavojus atsidurti reanimacijoje; o Markus prarado save, bet užtat gali pareit iš mokyklos namo su savo batais“. Jie visi atsisako savo vienatvės ir gauna mainais kitokį bendravimą su juos supančia aplinka, žmonėmis. Būtent tą „normalų“ su-gyvenimą knygos autorius laiko didžiausia vertybe.

Keista tik tai, kad pateisinamos ne tik pozityvios veikėjų transformacijos. Taip, Vilas dabar — gerietis, nors prie širdies dėk. Bet kas liko iš Markaus? „Dabar jam rūpi tik „Smashing Pumpkins“, Elė ir Zoja, ir dar... man atrodo, jis rūko“. Visa tai — normalus dvylikametis vaikas? O dar neseniai jis mėgo dainuoti su motina, jei ko nors klausėsi, tai tik Joni Mitchell įrašų, ir nors atrodė kaip „dvidešimt penkerių metų buhalteris išeiginę dieną“, buvo autentiškas. Nors, galbūt, nenuoširdus.