Apie vaikiną

„...Kažkas yra pasakęs, kad mano knygos – tai „komedija apie depresiją“ [comedy of depression]. Man atrodo, būtent todėl tam tikra grupė žmonių taip gyvai į jas reaguoja, nes beveik visi veikėjai išgyvena depresiją...“

Nick Hornby

Štai kaip pats autorius vertina savąsias knygas. Jo žodžiai - visiška tiesa. Šioje knygoje taip pat yra išgyvenama depresija. Dvylikmetis berniukas Markus randa bandžiusią nusižudyti motiną. Vaizdas vaikui kraupus. Ne kiekvieną dieną pamatysi ant grindų pasliką be samonės gulinčią savo motiną. O tai dar ne viskas. Berniuką bėdos persekioja kaip bitės medų. Naujas miestas, nauji draugai (netgi neapsiverčia liežuvis juos vadinti draugais), nauji bjaurūs vaikėzai, kurie visaip stengiasi Markui pakenkti. Ir štai bjauriausiu vaikystės momentu berniukui atsiskleidžia kita pasaulio pusė. Jis susipažįsta su suaugusiu vyru, kuris nedirba, turi gerą butą. Vilas už jį vyresnis trigubai, tačiau jis kaip didelis vaikas-paauglys. Vilas domisi muzikos pasauliu, vaikšto po klubus, moka madingai rengtis... Vienu žodžiu, „kietas“ vyrukas. Kitaip nei Markus, kuris net nežino, kas per grupė ta „Nirvana“. Taip susipina šių žmonių gyvenimai - iš pradžių per prievartą, bet vėliau nei Vilas, nei Markus vienas be kito nebegali.

Knygoje gana įdomi istorija pateikta labai paprastai, visiems suprantama kalba. Kūrinys tiesiog pripildytas šių dienų gyvenimo. Nemačiau knygos ekranizacijos, tačiau būtų labai įdomu ją išvysti. Manau, filmas yra kiek įdomesnis nei knyga, nors taip nutinka retai. Knygoje tekstas nors ir suprantamas, lengvai skaitomas, tačiau kiek nuobodokas. Pakankamai didelis tempimas. Nors, galima sakyti, pabaiga viską atperka.

„...Romanas „Apie vaikiną“ – tartum vyriška „Bridžitos Džouns dienoraščio“ versija...“, - štai kaip įvertina šią knygą vertėjas. Galbūt taip aš ir neteigčiau. Tačiau kiekvienam savaip.