Apie likimo upę ir Vėją

2005 m. pasirodė kun. Vyto Sabaliausko knyga „Apie likimo upę ir Vėją“, kurią autorius apibūdina kaip gyvenimo įstatymų atodangas. Kadangi autorius nėra privatus asmuo, bet kaip pastoracijoje dirbantis kunigas atstovauja Romos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, knygą reikėtų įvertinti ne tik literatūros, bet ir teologiniu požiūriu.

Žvelgiant į knygos turinį pirmiausia į akis krenta su krikščionybe nieko bendro neturinčios prasminės linijos:

1) Cikliškumo požiūris - viskas sukasi ratu, viskas plaukia į nebūties jūrą (10 p.) - tai būdinga antgamties nepripažįstančioms imanentinėms sistemoms: „Keliaujame į miestą, kurio nėra, ir tikime, kad ten mus žino ir laukia“ (10 p.). Vatikano II susirinkimo nutarimuose Dievo tauta vadinama į amžinąjį Dievo miestą - Naująją Jeruzalę keliaujančia Dievo tauta (LG 50). Krikščionybė skelbia, kad ne tik žmogus, bet ir visa kūrinija juda eschatologinio susitikimo su Viešpačiu link , kuris yra Būtis, kad jame atrastų amžiną savo buvimą. Tad apie keliavimą į nesantį miestą ar apie plaukimą į nebūties jūrą čia negali būti nė kalbos.

Krikščionys žino, kad Kristus yra tikrasis kelias, tačiau knygoje tvirtinama kitaip: „Greitai pastebiu, kad į dangišką, o ir į žemišką laimę neveda nė vienas kelias. Keliai sukasi ratais... Visa ir viskas sugrįžta į savo ratą“(91 p.).

2) Dievo - Kūrėjo paneigimas. Paneigiama pamatinė krikščionių tiesa, kad visa, kas egzistuoja, ateina iš gerojo Dievo Kūrėjo rankos: „Ateinu kartu su žole, medžiais ir kitais žmonėmis iš Nebūties rankos ir išnykstu tuštybės nasruose“(14 p.).

Paneigiamas krikščioniškas požiūris, jog visa kūrinija savyje yra gera. Juk Dievas Kūrėjas matė, kad tai gera (plg. Pr 1,4). Knygoje tvirtinama, kad „Pasaulis savyje nėra nei geras, nei blogas“ (382 p.) - toks tvirtinimas prieštarauja krikščioniškajai doktrinai.

3) Užslėptai išreiškiama nepagarba žmogaus gyvybei, peršant pagoniškajai filosofijai artimą mintį, kad kūnas - tai sielos kalėjimas, iš kurio reikia bet kokiu būdu išsivaduoti (kai kurie filosofai pateisino netgi savižudybę). Knygoje randama šiam požiūriui artimų minčių: „Ateina keistas buvimo laikotarpis, kai gyvent nesinori, bet ir negyventi gaila“(17 p.). Pasirenkant netinkamus posakius sudaroma proga užtemdyti teisingą mokymą, pvz., kalbant apie girtuoklio padėtį, minima, jog „Galiausiai sąžinė iškilmingai pristato aukščiausią atsiteisimo formą - savižudybę. Ji žada surasti gražiausią būdą bet nepasako, kad po visko reikės sugrįžti į dar didesnę kančią. Po kiekvieno atgailos seanso vis labiau patinku Bedugnės dvasiai“ (99 p.). Čia tikrai nevertėtų vartoti tokių sąvokų, kaip „savižudybė - aukščiausia atsiteisimo forma“, ar prilyginti savižudybę „atgailos seansui“.

4) Labai nevykusiai pasirodo autoriaus pasirinktas būdas „gydyti“ savižudį: „Tam, kuris ruošiasi žudytis, leisk ką nors nugalabyti, ir jame atlėgs mirties troškimas“ (136 p.). Nepasitikėjimo Dievu, kuris yra Meilė, pareiškimas. Knygos turiniui labai trūksta krikščioniškojo požiūrio, nes mušama tik į „vienus vartus“: „Viltis būti laimingam ir tikėjimas, kad esu meilės vertas, tūkstančius kartų apgauna“ (19 p.). Knygoje nutylima, kad pažinus Kristaus meilę ant kryžiaus įtikima, jog tikrai žmogus yra aukščiausios meilės vertas. Vietoj to, knyga persmelkta pesimistinėmis nuotaikomis, kurios skatina nekrikščioniškus sprendimus: „Vis daugiau žmonių krypsta prie nuomonės, kad visus ginčus dera spręsti sprogdinimu, o pasaulio masto konfliktus patikimiausiai išrištų gamtinė katastrofa“ (171 p.).

5) Nekrikščioniškai aiškinamas penktasis Dievo įsakymas (Nežudyk!): „Ginantis žudyti nedraudžia jokia moralė“ (33 p.). Katalikų Bažnyčios katekizmas skyrelyje apie būtinąją gintį moko: „Būtinoji žmogaus ir visuomenės gintis nėra draudimo žudyti nekaltą žmogų arba tyčinės žmogžudystės draudimo išimtis“ (KBK 2263). Tad čia knygos autorius aiškiai prasilenkia su krikščioniška doktrina.

Draudimas žudyti, autoriaus nuomone, yra ne iš prigimties išplaukiantis, t. y. ne Dievo duotas įsakymas, o visuomenės susitarimas: „Daugelis vis dar gyvename tik todėl, kad žudyti pagal bendrą susitarimą negalima, yra nelegalu“ (137 p.). Sekant tokią minties raidą, daromos su krikščionybe nieko bendro neturinčios išvados: „Žudymas karo metu, mirties bausmė nusikaltėliui, savižudybė, dar nespėjusio gimti savalaikis nužudymas ir nepagydomai sergančio numarinimas - mūsų aplinkoje nėra laikoma nusikaltimu. Visuomenė laiku ir vietoje atimti gyvybę nedraudžia... Taigi įsakymas „nežudyk“ turi daug „išskyrus“ (142 p.). - Jei tad draudimas žudyti kyla „iš visuomenės“, o visuomenė kai kuriais atvejais leidžia atsikratyti kai kuriais savo nariais (nusikaltėliais, ligoniais, negimusiais), - tuomet, anot knygoje dėstomų minčių, tai nėra nusikaltimas, tačiau nužudymas neleistinu būdu gali būti baudžiamas nužudymu: „Nužudymas visgi gali būti ir teisėtas“ (144 p.). Čia neatsižvelgiama į Bažnyčios nuomonę apie mirties bausmę nusikaltėliams: kito žmogaus nužudymas niekada negali būti teisėtas. Čia autorius sąmoningai ignoruoja krikščionybę, nes tvirtina: „Yra daug teorijų, tiesų, kurios pateisina ir leidžia nusikaltėlius kankinti bei žudyti, kad nuo jų apgintų visuomenę“ (163 p.).

Paneigus dieviškąjį Įstatymą, patenkama į moralinę sumaištį, kurioje mus vairuoja mūsų pačių susikurti „tikėjimai“: „Kas yra gynybinis karas ar teisinga bausmė, paaiškina tik mūsų tikėjimai, tik filosofijos, etikos, sociologijos ir kitose knygose užrašytos „svetimos istorijos“. Jos nurodo, kas privalo mirti, o kas turi teisę pasilikti gyventi. Tokie visuomenės tikėjimai pasako, kur yra bausmė, o kur nusikaltimas. Jie paskelbia, kurie įstatymai yra galiojantys ir kokie jau vakarykščiai. Jos gali tapti savomis, tai yra teisingomis man, bet niekada nebus tikros visiems vienodai“ (169 p.). Perskaičius knygą nėra visiškai aišku, ar Dešimt Dievo įsakymų dar priklauso prie galiojančių įsakymų, ar jie jau vakarykščiai.

6)  Negimusios gyvybės klausimas aiškinamas nekrikščioniškai. Su nostalgija kalbama apie laikus, kai įstatymai leisdavo nužudyti neturtėlių vaikus, kad anie neparazituotų. Taip norima dar įsčiose atlikti „selekciją“, t. y. nuspręsti, kam leisti gyventi, o kam - ne (p. 34). Kalbant apie nėštumą, atstovaujamas pragmatinis požiūris, žvelgiant į užsimezgusią gyvybę apsimoka - neapsimoka požiūriu: „Įsčiose gyvenantis kūdikis maitinasi motinos syvais, tačiau jai nieko neduoda. Net ir ūgtelėjęs vaikas tik reikalauja iš globėjų sau maisto ir dėmesio, bet mainais nieko negali pasiūlyti...“ (35 p.). Šiuose svarstymuose pragmatiškumas ir noras dar įsčiose „valdyti“ žmogų bei spręsti apie jo teisę į gyvenimą, užgožia net ir labai nuodėmingai gyvenančių žmonių asmens kilnumą, į kurį niekas neturi teisės kėsintis.

7)  Situacinės etikos propagavimas. Knygos postringavimuose dažnai atstovaujama Bažnyčios nepalankiai vertinama situacijos etika, anot kurios, tik susidariusi situacija gali nuspręsti apie žmogaus veiksmų moralumą t. y. žmogus tampa nekaltas, jeigu aplinkybės jį privertė atlikti blogą veiksmą. Knygoje kalbama apie kanibalizmą, kuris atrodo labai „praktiškai“ (38-39 p.) bei klausiama: „ar gali pats darbas būti blogas savyje? Gal tik aplinkybės jį padaro tokį? Vieniems genocidas buvo gėris, kitiems, pavergtoms tautoms, blogis“ (39 p.), sprendimas apie tai, kas yra blogis ir kas yra gėris, tai sprendimas apie tai, kas yra gera ar bloga mano grupei“ (66 p.). Susižavėjęs situacine etika, autorius rašo: „Žmonės pagrįstai abejoja, ar Dešimt įsakymų galioja, pavyzdžiui, karo laiku“ (134 p.).

Keliant tokius klausimus ir pateikiant klaidinamus atsakymus nusižengiama Bažnyčios mokymui: „Dorinio veiksmo aplinkybės, lygiai kaip ir pasekmės, yra antraeilės reikšmės dalykai. Jos gali padidinti arba sumažinti žmogaus veiksmų moralinį gerumą ar blogumą... Aplinkybės savaime negali pakeisti pačių veiksmų kokybės doriniu požiūriu; savyje blogo veiksmo jos negali padaryti nei gero, nei teisingo“ (KBK 1754). O tai reiškia, kad kanibalizmas ir genocidas negali būti „vieniems“ geras, o „kitiems“ - blogas.

8)  Predestinacija (išankstinė nulemtis). Knygoje dažnai minimas likimas bei išrinkimas laimei ar nelaimei: „Taigi ir aš, jeigu nesu tame mažame išrinktųjų skaičiuje, vadinasi, esu mažas ir bevertis, arba visai mažas ir visai bevertis“ (41 p.). Dievo vietą užima kažkoks „pilkas likimas“, paskiriantis rinkti trupinius nuo gyvenimo puotos stalo (63 p.). O kaip norėtųsi krikščioniškos minties, kad Viešpats pasirenka mažuosius ir išaukština nuolankiuosius...

Kai kuriuose tvirtinimuose predestinacija įgauna kraštutinio determinizmo bruožų, esą žmogus nėra laisvas kažką pakeisti. Taip tvirtinama, neleistinai sugretinant prigimtinius ir moralinius dalykus: „Ar gali vilkas nežudyti ir vagis nevogti? Mes esame ten, kur privalome būti, ir darome tai, ką privalome, nes kitaip negalime“ (123 p.); „Supratimas, kad gyvenimo kelio vingiai nuo manęs nepriklauso, pripildo sielą ramybės“ (398 p.). Tokiu būdu paneigiama žmogaus laisvė pasirinkti ir atsakingai nuspręsti apie veiksmų vykdymą, pvz.: „Dvasia vienintelė turi laisvą valią. Tai ji gali pasirinkti it voverė suktis egocentriškame rate arba kilti ir kelti pasaulį“ (431 p.). Nulemtis pasiekia kulminaciją kalbant apie „nerūšinius“ žmones, o tai jau įžeidžia prigimtinį žmogaus orumą, nepriklausantį nuo „rūšies“: „Kiekvienas startuojame iš skirtingų pozicijų. Jau pačioje pradžioje išsiskirstome į pirmos, antros, trečios ir visai nerūšinius žmonės“ (174 p.); „Dabartinis mano gyvenimas taip pat yra likimo siūlų kamuolys“(380 p.); „Vos gimę gauname didelę dovaną kuri padeda išspręsti „būti ar nebūti“ klausimą - likimą“ (396 p.); „Esame savo likimo šeimininkai, o likimas yra mūsų šeimininkas“ (406 p.); „Tikėjimas į „laisvą valią“ yra tik gražus tikėjimas... Kartais jis būna vienintelis teisingas. Šitoks galvojimas vėlgi yra likimo dovana“ (395 p.). Taip aiškinant teisingo tikėjimo prigimtį paneigiama, kad tikėjimas - Dievo dovana, o ne likimo dribsnis. „Tikėjimas" likimu ypač paplitęs po New Age „stogu“ susikūrusių pseudoreliginių judėjimų „dvasingume“. Autorius tvirtina: „Tikėjimas į likimą apramina įsiaudrinusį egoizmą, išvaduoja nuo neapykantos sau ir pasauliui bei padeda surasti tai, kas tikrai reikšminga“ (419 p.); „Tikėjimas į likimą išblaivo ir suteikia progą nuskaidrėjusiomis, be baimės ir godulio akimis pažiūrėti į tai, ką turiu šią akimirką savo rankose“ (429 p.).

9)  Rigoristinė laikysena turto atžvilgiu. Bažnyčia nereikalauja visiškai atsižadėti savo nuosavybės, bet protingai ja naudojantis, sušelpti vargstančius. Tokie kaltinimai, kaip „būti ypatingai turtingam reiškia būti vagimi“ (44 p.), arba moralizavimas - „Visi, kurie turi daugiau nei reikia pragyventi jam ir jo šeimai, yra atsakingi už nepavalgančius ir mirštančius iš bado žmones“ (44 p.) nėra pozityvus atsigręžimas į socialinės nelygybės problemą, kuri buvo ir bus. Turtingiesiems pelnytai ar nepelnytai prikabinta vagies etiketė veda tik revoliucijos link, o ne problemos sprendimo link. Vietoj to derėtų vadovautis Bažnyčios socialine doktrina: „Socialinės - ekonominės problemos gali būti sprendžiamos tik visokiomis solidarumo formomis: varguolių tarpusavio solidarumu, turtingųjų ir beturčių, darbininkų tarpusavio, darbdavių ir samdinių sutartimis įteisintu solidarumu“ (KBK 1941).

Benarpliodamas sudėtingą buvimo ir turėjimo ryšį, autorius daro stulbinamą išvadą: „Turėjimas nėra suderinamas su laisve, turėjimas yra nuodėmė“ (463 p.). Čia pamirštama, kad privačios nuosavybės turėjimas yra Dievo įdiegtas prigimtinis dalykas. Komunistinė ideologija bandė paneigti prigimtinę privačios nuosavybės dovaną, tačiau šiandien ši utopija nukeliavo į istorijos šiukšlyną.

10)  Tiesos reliatyvumas. Atstovaujama nuomonei, kad tiesos tikrumas priklauso nuo to, kiek žmonių ja tiki: „kuo daugiau žmonių tiki tapačią tiesą, tuo ji yra tikresnė, tuo ir aš galiu būti ramesnis, kad ji rytoj dar bus tiesa“ (73 p.). Knygoje neigiama galimybė pažinti tiesą, o pažinta „tiesa“ gali būti panaudota kaip būdas kitiems apgauti: „Tiesa mielai pasitarnauja kaip dar viena melo forma“ (110 p.).

Knygoje tvirtinama priešingai, negu pop. Jonas Paulius II moko savo enciklikoje Veritatis Splendor (1993 08 06) apie objektyvios, ne iš žmonių kylančios tiesos pripažinimo būtinumą. Knygos autorius mano kitaip: „Tiesos yra laiko ir vietos aplinkybių žinioje“ (193 p.); „Kiekviena tiesa turi savo galiojimo laiką“ (195 p.); „nė apie vieną tiesą negalime pasakyti, kad ji vienintelė, nes galbūt jos galiojimo laikas yra ribotas, tik trumpą momentą ji pajėgia mūsų sielas aprūpinti vilties nektaru“ (198 p.); „Tiesos galiausiai priklauso nuo nuotaikų“ (199 p.).

Knygoje peršama mintis, kad nėra ir negali būti absoliučios tiesos: „Išskirta iš daugelio ir karūnuota tiesa prievartauja protus ir širdis“ (213-214 p.). Šventuoju vadinamas tas, kuris priima visas tiesas: „Šventasis sutiks tikėti visas tiesas“ (254 p.).

Dėstydamas mintis apie tiesą, autorius supriešina du pozityvius ir šventus dalykus: meilę tiesai ir atjautą žmogui: „Tenka rinktis meilę tiesai ar atjautą žmogui. Jeigu pasirinksiu meilę tiesai, ateis laikas, kai tiesa reikalaus kitus jos nenorinčius priimti niekinti, galbūt ims ir man prikaišioti, kad nesu pakankamai jos vertas išpažinėjas... Taip net ir švenčiausios tiesos pavirsta piktomis dvasiomis ir priverčia pradžioje pasmerkti kitą žmogų, o paskui ir save išduoti“ (238 p.). Pasirinkti meilę tiesai krikščionybėje reiškia pasirinkti meilę Dievui ir meilę žmogui. Apie šio pasirinkimo gelmę moko pop. Benediktas XVI savo pirmoje enciklikoje Deus Caritas est (2005 12 25).

Kalbėdamas apie tiesą, knygos autorius bando laviruoti, siekdamas išsivaduoti nuo reliatyvios (pusinės) tiesos gniaužtų, bet patenka į aklavietę: „visos Prieblandos pasaulyje tikėtos tiesos yra vienodai neteisingos“ (361 p.); „Tiesas žino visi ir kiekvieno jos yra skirtingos, o Tiesos nežino niekas“ (253 p.); Autorius čia rašo taip, tarsi pats niekad nebūtų pažinęs To, kuris sakė „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6), arba nebūtų skaitęs Evangelijos, kuri vadinama „tiesos žodžiu“ (Ef 1,13).

11)  Moralinė sumaištis. Krikščioniškoji etika moko, kad žmogus visada privalo rinktis tarp gėrio ir blogio, bet nepateisinamas pasirinkimas tarp dviejų blogių, kurių vienas tariamai mažesnis už kitą, pvz., negalima pasirinkti naudoti kontracepciją esą dėl to, kad vėliau išvengti aborto. Knygoje atstovaujama priešinga Bažnyčiai nuostata, kad esą galima pasirinkti tarp dviejų blogių: „Vienas nuodėmes reikia padaryti, kad išvengčiau didesnių. Visa mūsų etika tėra samprotavimai apie tai, kad „mažiau gera“ reikia išmainyti į „labiau gera“ ir kaip „labiau bloga“ išvengti, padarant kas yra „mažiau bloga“ (95 p.). Bažnyčia moko, jog „niekada neleistina daryti bloga, norint pasiekti gera“ (KBK 1789).

Patekus į moralinę sumaištį, nutrinama gėrį ir blogį ženklinanti riba: „Nežinia, kurie iš mūsų yra gerieji ir kurie esame blogieji. Iš tikrųjų esame tik tos šviesios ir tamsios spalvos, kuriomis kažkieno ranka ant nebūties drobės piešia sodrų ir gyvybės apstų paveikslą“ (183 p.); „grožis, norėdamas tapti nuostabiu, pavirsta į bjaurumą o gėris, siekdamas nugalėti visą pasaulį, tampa blogiu“ (427 p.).

Dieviškojo apreiškimo neigimas knygoje veda prie absurdiškų išvadų: „Kai akys stebi žvaigždes, rankos gali nepastebimai daryti niekšybes. Iškilmingas prisižadėjimas laikytis aukštų idealų išlaisvina nuo pareigos laikytis padorumo“ (114 p.). Bažnyčia labai vertina iškilmingus įžadus (pvz. vienuolystės, celibato), kurie sustiprina asmens motyvaciją ir ją bendruomeniškai priima, tačiau tai jokiu būdu neišlaisvina žmogaus nuo pareigos laikytis padorumo.

12)  Gėrio pergalės neigimas. Knygoje įvedamas nesusipratimas aiškinant apie gėrio ir blogio sandūrą. Tvirtinama, kad gėris, nugalėjęs blogį, pats tampa blogiu: „Gėris kovoja prieš gėrį, blogis prieš blogį ir atvirkščiai. Tą akimirką kai gėris parklupdo ant kelių blogį ir žiauriai jį nužudo, pavirsta blogiu“ (125 p.). Gėrį skatinančių pastangų neigimas pasireiškia kategorišku tvirtinimu: „Blogį remia ir augina tiek tas, kuris jį daro, tiek tas, kuris prieš jį kovoja“ (128 p.).

Senasis Testamentas aiškina apie du kelius, kurių vienas - palaiminimų kelias - veda į gyvenimą, o kitas - prakeikimų kelias - į mirtį. Knygoje klausiama: „Gyventi saulėtoje pasaulio pusėje ar rinktis prieblandą ir tamsą? Taigi, tik du keliai, bet jie abu veda į mirtį“ (127 p.). Toks tvirtinimas nepalieka išsigelbėjimo vilties net ir gyvenantiems „saulėtoje pasaulio pusėje“. Beje tvirtinama, kad „Keliai nėra svarbus, nes jis visi krypsta į Nebūties vandenyną“ (187 p.).

13)  Pneumatologiniai nuklydimai. Nors knygoje žodis Dvasia rašoma didžiąja raide, tačiau giliau pažvelgus paaiškėja, kad ji nėra sietina su Šventąja Dvasia: „Gailestingumo darbai tarsi sausi šiaudai įkuria Dvasios ugnį, o nusikaltimų vėtra dar labiau ją įpučia“ (185 p.) - ar nusikaltimai sustiprina Dvasią? Panašu, kad čia kalbama ne apie Dvasią krikščioniška prasme, nes „Dvasia tarsi atsisėda ant kranto ir abejingai žiūri į gyvenimo upę“ (189 p.); „Dvasiai nesvarbu kur link keliauja Išorinis žmogus, nes Prieblandos pasaulis yra apvalus ir patekti kur nors kitur nei esu - neįmanoma“ {477 p.). - Šv. Dvasia nėra abejinga, nes Dievas pamilo žmogų jo „gyvenimo upėje“.

Kartais „Dvasia“ vadinama „mano Dvasia“ (226 p.) ar kito „Dvasia“, pvz., „iš kilnaus draugo rankos gauta smulkmena nudžiugina, nes joje įdėta gabalėlis jos Dvasios“, dovana iš žmogaus, kurio siela juoda gali „nužudyti Dvasią“ (426 p.). Kitoje knygos vietoje tvirtinama, kad „Dvasia“ nemirtinga (468 p.), tačiau kitur vėl kalbama apie „Dvasios paukščio mirtį“ (506 p.). Knygoje aprašytai „Dvasiai“ komplikuotu būdu nurodomas kelias iš upės (288 p.), tačiau jei tai būtų Šventoji Dvasia - ji pati žino kelią ir ji pati veda žmogų. Knygoje minima, kad „Vienintelė gąsdinanti neganda yra, kai Dvasia pasiklysta upėje ir „ džiūgaudama bei linksmindamasi“ susitapatina su Išoriniu žmogumi ir artėja prie Bedugnės“ (295 p.); Knygoje minimiems „Dvasios“ darbams priskiriami ir negatyvūs dalykai: „kiekvienas Dvasios žingsnis į Išorinio žmogaus egoizmo kalėjimą augina tamsą o išsilaisvinimas - atneša ryto gaivą“ (297 p.).

Autoriaus pristatyta „Dvasia“ dalyvauja žmogaus sumišime ir pati sutrinka: „Jeigu Išorinis žmogus mielai kalba apie savo tikimų istorijų tiesas, tai Dvasia tarsi bijodama, kad niekas netrukdytų jai augti, nedrąsiai užsimena, kad visos Neoninio pasaulio tiesos yra teisingos. Jai nėra svarbu, kieno tiesa yra tiesiškesnė, nes nėra neteisingų tiesų, tik kreivos širdys. Dvasia nepajėgia atpažinti blogio, nes joje nėra blogio. Ji nepažįsta šalia gėrio, nes ji pati yra gėris“ (490 p.). Nors autorius cituoja ištrauką iš Evangelijos apie nuodėmes prie Šventąją Dvasią, tačiau sąmoningai praleidžia vieną žodį: „Visos nuodėmės bus atleistos, išskyrus prieš Dvasią“ (493 p.).

Kad knygoje dažnai išnyranti „Dvasia“ negali būti tapatinama su Šventąja Dvasia, nes Šventoji Dvasia juk neklaidžioja upėje, ji žino kelią, ji neaugina tamsos.

Pačioje knygos pabaigoje daugiau pradedama kalbėti apie Vėją, kuris nėra tapatus Dvasiai: „Vėjas tarsi apglėbia, savo pirštais apčiupinėja mano Dvasios linijas“ (515 p.).

14)  Eschatologinės tikrovės interpretacija. Autorius įsitikinęs, kad dangaus šventieji, atsidūrę danguje nenorės džiaugtis laime, nes kiti kenčia pragare, o palikę dangų eis solidariai kentėti į pragarą. Taip prieinama prie išvados, kad dangus turėtų likti tuščias, nes visų laukia pragaras: „Dangus turėtų likti tuščias, nes atjautoje radusieji gyvenimo prasmę nepajėgs neiti į pragarą ir kartu nekentėti su nelaimėliais. Taigi po mirties laukia vien tik pragaras, kuriuo vieni bus nubausti už nusikaltimus, o kiti eis trokšdami aukotis ligi pabaigos“ (204-205 p.). Nors nedera pomirtinio gyvenimo matuoti laiko kategorijomis, tačiau tvirtinimas, kad „Gyvenimas yra trumpas, o pomirtinis gyvenimas - dar trumpesnis“ (332 p.) gali užtamsinti krikščioniškosios tiesos apie amžinąjį gyvenimą spindėjimą.

Autorius trokšta perteikti kitą tiesą, negu kad moko Bažnyčia: „Mirtis gi yra bespalvė. Net ir laiminga pabaiga tėra tik pabaiga“ (338 p.); „Nemirtingiems tapti pasiseka ne visiems, o mirti galime ir dargi privalome kiekvienas“ (340-341 p.). Radikalų gyvenimo pakeitimą autorius įvardija krikščioniškam tikėjimui priešinga sąvoką, įnešdamas neaiškumo: „Persikūnijimo virsmas yra tarsi mirimas vienam pasauliui ir užgimimas kitame“ (504 p.). Kitose knygos vietose autorius vysto persikūnijimo (reinkarnacijos) mintį, apie tai pasitelkdamas blankias užuominas, pvz., „Sunku išmesti nuojautą, kad šioje vietoje jau buvau, kad šį gyvenimą jau gyvenau“ (508 p.).

Nors knygoje užsimenama apie sielos nemirtingumą, tačiau pateikiama ir su krikščioniškuoju tikėjimu nesiderinančių minčių: „Jeigu ilgai neapkenčiu, viduje gyvybės šaltinis išsenka ir siela miršta“ (183 p.). Tokie posakiai neatitinka sveiko katalikiško mokymo.

15)  Nekrikščioniškas požiūris į kančią ir į senatvę. Gyvenimo vyksmas knygoje pristatomas kaip žiaurus pasinaudojimas vienas kitu: „Kad žmogus, žvėris ar augalas išgyventų, jis dalina skausmą aplinkui“ (284 p.). O ar neįmanoma žmogui išgyventi dalijantis meile?

Bažnyčia moko, kad kenčiantis žmogus nėra vienas, nes vienijasi su stiprinančia Kristaus kančia. Tuo būdu kentėjimai įgyja naują prasmę: tampa dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe (KBK 1521). Deja, knygoje manoma, kad „Labiausiai yra vienišas tas, kuris kenčia“ (284 p.).

Senatvė knygoje pristatoma kaip nelaimių nelaimė, liga, iš kurios niekas nepagyja (299, 305 p.), nykaus ryto sulaukimas (300 p.). Aptakiais sakiniais aiškinama, kad seni žmonės tampa aplinkiniams apsunkinimu, o liaudyje gyvena prietarai, kaip pagreitinti seno žmogaus mirtį (310 p.) „Seniui belieka numirti arba gyventi dar prasčiau“ (323 p.). „Jei ateiti pasaulį yra vienintelis būdas, tai išeiti - begalė“ (334 p.).

Daroma išvada, kad „Jaunas žmogus gali mirti, senas privalo“ (318 p.). Ką reiškia „privalo“? - Argi ne gyvybė ir mirtis yra Viešpaties rankose? Tokiomis mintimis paruošiama puiki idėjinė dirva eutanazijos šalininkams. Juk ne kasdien iš kunigų girdimos tokios eutanazijai palankios mintys!

16)    Neoplatoniška antropologija. Žmogus suvokiamas dualistiškai, dvasinį žmogaus pradą išaukštinant žmogaus kūno sąskaita: [i]„Žmogus, kaip skelbia visos be išimties šventos knygos, yra apsunkinta kūnu Dvasia“ (491 p.). Pripažįstama trichonotominė žmogaus sandara, t.y. žmogus susideda iš kūno, sielos ir Dvasios (492 p.). Dualistinis požiūris į žmogų pasireiškia žmogaus „padalinimu“: „Vieną mano pusę Prieblandos pasaulio upė nusineša į Nebūti kita pasuka amžino gyvenimo keliu“ (522 p.). Krikščionybė skelbia, kad jei viena pusė (pvz. siela) eis amžino gyvenimo keliu, tai ir kūnas bus garbingai prikeltas. Apie sielos išganymą o kūno nutrenkimą į „Nebūtį“ negali būti nė kalbos.

17)    Knygoje randamas bene vienintelis kristologinis užsiminimas, paliekantis skaitytojui neaiškią abejonę: „Kodėl turėčiau kartu su visais aukštinti šią sumaišties sklidiną taurę, sakyti, kad man ji yra miela, jeigu net Viešpats šalinosi žmogaus lūpomis ją ragauti?“ (p. 85).

Autorius čia daro aliuziją į Kristaus žodžius, kurie turi kiek kitokią prasmę: Tėve, „atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne tai, ko aš noriu, bet ko tu...“ (Mk 14,36-37; plg. Lk 22,42). Viena iš pamatinių krikščioniškojo tikėjimo tiesų yra Įsikūnijimo tiesa: Dievo Sūnus, pats tapdamas žmogumi, žmogaus lūpomis išgėrė žmogiškos sumaišties ir pažeminimo taurę iki dugno, nevengdamas net ir kryžiaus mirties. Tad ką reiškia autoriaus tvirtinimas, kad „Viešpats šalinosi žmogaus lūpomis ją ragauti“ (p. 85)?

IŠVADOS

Knyga „Apie likimo upę ir Vėją“ - tai pesimizmu persmelktas veikalas, įkūnijantis depresyvią nuotaiką: „Bene labiausiai beprasmis darbas yra ieškoti gyvenimo prasmės“ (516 p.).

Knygos turinys persunktas ikiaugustiniškojo, t. y. nesukrikščioninto neoplatonizmo, tikrovę vadinant „Prieblandos pasauliu“ ir siekiu iš jos bet kokia kaina išsivaduoti į tariamą idėjų pasaulį. Nors pati mintis atrodo labai patraukliai, tačiau ji beveik nepakyla iš idėjinių neoplatonizmo gniaužtų. Susidaro įspūdis, kad sąmoningai išsižadama pozityvaus krikščioniško požiūrio, nes gausiai pateikiama nekrikščionišką pasaulėžiūrą atspindinčių minčių.

Knygoje sąmoningai ignoruojama krikščionybė, ignoruojamas Kristus - Kelias, o nepripažįstant dieviškojo Apreiškimo tiesos, užtušuojama riba tarp gėrio ir blogio, atveriant plačią erdvę dviprasmiškiems posakiams. Atsisakant apsisprendimo galios ir su ja susijusios atsakomybės paneigiama taip žmogui būdinga laisvė: ten, kur nėra pasirinkimo, negali būti nei nuopelno, nei kaltės, bet nuopelnai paprastai priskiriami sau, o kaltė - kitiems, pradedant likimu ir baigiant sunkia vaikyste arba prasta valdžia.

Nors knygos pabaigoje rašoma, jog „Apleisti Prieblandos pasaulį reiškia tapti Dangaus karalystės gyventoju“ (501 p.), tačiau sprendžiant iš knygos turinio tokia išvada negali būti daroma. Juk net baigiamoji knygos mintis veikiau išreiškia nirvanoje „paskendusį“ budistą, negu veiklia meile degantį krikščionį.

Knygos idėja - viena iš upėje besimaudančių tiesų, iš kurių nėra nė vienos tikros. Vienintelės tikros tiesos išsiilgusiam skaitytojui derėtų į rankas paimti knygą apie įsikūnijusią Tiesą - Bibliją. Taip bus pradėtas lipimas į krantą, besidriekiantį anapus horizonto.