Knygos
Romanai (1919)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Apie likimo upę ir Vėją

Apie likimo upę ir Vėją Nuojauta, kad „žmogus“ dar nevisiškai sukurtas, o tėra dvasios reikalavimas, tolima, tiek pat trokštama, kiek ir baugi galimybė ir kad tas kelias į ją nueinamas tik labai palengva, baisių kančių bei ekstazių kaina, ir keliauja ten tie reti pavieniai žmonės, kurių šiandien laukia ešafotas, rytoj paminklas, - ši nuojauta gyvena ir Stepių Vilko širdyje.

Hermann Hesse, „Stepių Vilkas“


2006 metų pradžioje knygynuose pasirodė Knyga… Su visa pagarba rašau iš didžiosios raidės, nes Vyto Sabaliausko Apie likimo upę ir vėją – tai unikalus įvykis Lietuvos filosofinės minties padangėje. Unikalus tuo, kad tai ne tekstas apie tekstus, o originalus kūrinys. Tačiau tai nėra originalus tekstas apie idėjas – aukščiausia viršūnė, iki kurios pajėgia pasistiebti madinga šių laikų filosofinė kūryba. Tai yra tekstas apie pačius žmogaus egzistencijos pamatus, paremtas autentiška mąstytojo patirtimi. Filosofija, egzistencija, patirtis… tai lyg ir teisingos sąvokos, bet nesu tikra, ar jos yra tinkamiausios aptariamam objektui nusakyti. Pernelyg apsitrynusios nuo ilgalaikio vartojimo, apaugusios istorinių prasmių sluoksniais ir besisiejančios su kuo tik nori, tik ne su naujumu – tokiu, kuris galėtų sukrėsti ir sujaudinti iki širdies gelmių. Tačiau ar tai – t.y. sukrėtimas - neturėtų būti filosofijos misija? Atrodo, kad tikėjimo savo ypatinga „misija“ pasaulyje filosofija atsisakė tuomet, kai philosophia perennis išstūmė racionalumo paradigma ir joje įsigalėjo agnosticizmas. Prielaida apie metafizinės – t.y. kitapus sąmonės ribų esančios - tikrovės egzistavimą tapo atgyvenusia hipoteze – tokia, be kurios galima apsieiti norint paaiškinti dalykų sąryšius šiame pasaulyje. Netekusi savo misijos [o gal jos atsisakiusi, pamiršusi?] filosofija buvo nublokšta į trimatį pasaulį, kuriame vienintelės kvazimetafizinės tikrovės dimensijos yra protas ir kalba. Nuo to laiko ji tapo veikiau aiškinamuoju instrumentu, nei patirties perteikimo priemone. Praradusi galią egzistenciškai paveikti skaitytoją, ji nebegali dvasiškai jo sukrėsti, nebent sužadinti intelektines aistras. Todėl filosofinė diskusija virto „keitimusi informacija“, o ne „dalijimusi patirtimi“. Šį reiškinį galima pavadinti objekto praradimu. Tačiau nors filosofijos objektas yra prarastas, jam pavadinti skirtos kalbos figūros ir toliau gyvuoja. Čia ir slypi žodžių kląsta: visa, kas įvardijama diskurso kategorijomis, automatiškai yra nublankinama ir redukuojama į kalbą [t.y. kalbinės kilmės reiškinį].   
Dėl šios priežasties, vertinant originalų kūrinį, ypač svarbu atsargiai vartoti sąvokas. Senos sąvokos neleidžia atsiskleisti naujam turiniui, todėl jas galima vartoti nebent paėmus į kabutes, siekiant sukeistinti jų reikšmes ir atnaujinti jų arsenalą. Vyto Sabaliausko filosofija – tai ne „teorinis diskursas“, o mistinės „gyvenimo įstatymų atodangos“, leidžiančios pažvelgti į žmogaus lemtį pasaulyje iš dvasinio žinojimo perspektyvos.

Jei kalbėtume apie filosofijos žanrą, kuriam šis veikalas būtų artimiausias, tai veikiausiai filosofinei etikai – ir būtent egzistencinei etikai. Jame siekiama ne pagrįsti kokių nors moralės principų būtinumą, o atskleisti nelaimingos žmogaus būklės dvasines priežastis bei žmogiškos laimės galimybių ribas ir parodyti, kad ribos – tai dar ne žmogaus buvimo pasaulyje galimybių riba. Šiuo atžvilgiu jo mąstymas iš esmės skiriasi nuo moralės teoretikų, siekiančių įsprausti žmogų į proto ir valios vadovaujamos savidisciplinos rėmus. V. Sabaliausko knygoje autentiškos moralinės nuostatos – gėrio ir blogio suvokimo - galimybės sąlyga yra būtent ribų įveika. Ji yra pasiekiama ne socialinių tabu laužymu, o smelkimusi į savo vidujybę – savęs kaip Vidinio žmogaus atradimu. Ribos ir apribojimai yra materialaus pasaulio reiškinys, o beribės laisvės, kuri prieinama tik Vidiniam žmogui, - Dvasiai, - nesukursi jokiais išoriniais elgesio reguliavimo būdais. Būtent ši vidinės laisvės būsena yra žmogaus egzistencijos kulminacija ir vienintelis iš tiesų vertas siekti tikslas. Ją galima būtų traktuoti kaip aukščiausią laimės būseną, prieinamą žmogui. 

„Manyje yra pernelyg daug sumaišties, kol atrandu atramos tašką – nemirtingą Dvasią, kuris padeda išjudinti Prieblandos pasaulį. Šiapus mane iš dalių konstruoja kupetos idėjos ir suklijuoja tie patys minios jausmai. […] Prieblandos pasaulio narvelio durys gali atsiverti bet kurią akimirką, ir Dvasios paukštis paliks kalėjimą. Augalai sužydi ir atneša vaisius. Žmogus taip pat, atėjus laikui, ištiesia sparnus ir skrenda. Kuomet pajaučiame laisvę, tai nei savimi upėje, nei pasauliu daugiau nesirūpiname.

Laisvė nėra paskutinis kelionės punktas, bet ji yra tarsi oras, kuris apglėbia netgi daiktus ir sujungia viską į vieną. Laisvė yra dėka naujos minties – jautimo – nuovokos kokybės ypatinga sielos būklė. Nieko nėra, kas nebūtų laisvė, kurioje ištirpus jau nesinori sugrįžti atgal. Laisvė yra beribė, begalinė ir bekraštė. Laisvas yra tas, kuris gali netrikdomas kasdienybės rūpesčių rutinos pakelti akis į dangų. Laisvė yra galimybė augti“ [psl. 468-469].

 
Pagrindinė veikalo teminė gija yra žmogaus tapatumo su savimi praradimas ir jo susigrąžinimo galimybė. Dvasinį tapatumą praradusį žmogų Vytas Sabaliauskas vadina miniažmogiu. Miniažmogis - tai superego arba visuomenėje cirkuliuojančių idėjų apie tai, kas yra žmogus, lygmens gyventojas. Tai yra deindividualizuotas sistemos sraigtelis, kurio gebėjimai savarankiškai mąstyti ir autentiškai jausti yra atrofuojami anksčiau, nei jis juos savyje pažadina. Miniažmogio vidinė erdvė yra sudaryta iš „svetimų istorijų“: „sudaryta“, nes tas žmogaus vidujybės lygmuo, kuriame jis yra įsitaisęs – empirinė sąmonė - yra savotiškas antstatas gelminės jo vidujybės atžvilgiu; dirbtinė konstrukcija, kurioje erdvė ir tai, kuo ji užpildyta, yra atskirta nuo jo esmės, nuo jo dvasinio Aš. 

„Susijungę į masę atskiri žmonės tarsi sukuria naują sielą. […] Šiame naujame darinyje kiekviena mintis ar jausmas pasklinda tarsi elektros impulsas per vientįsą metalo gabalą. To atskiro žmogaus nebelieka, atsiranda naujas žmogus – minios dalelė. Tai jau nėra sąmoninga asmenybė, bet lengvai užsikrečianti kitų mintimis ir jausmais pamišėliško minios kūno ląstelė, tik bevalis automatas. Buvimas minioje yra pati tikriausia vergovė“ . [psl. 79-80]. 

Miniažmogis – tai ne pilnas žmogus, o žmogiškumo projekcija į socialiai sukonstruotą „tikrumo“ ekraną. Nematomas projektorius apšviečia ekraną, sutelkdamas šviesos srautą į nedidelį plotą prieš akis, o žiūrovų salę panardina į tamsą.  Ekrane mirga filmo apie tikrovę vaizdai. Ekranas čia figūruoja ne kaip tikrovės departamentas, o kaip jos riba. Kadangi vaizdas ekrane yra vienintelis matomas tikrovės fragmentas, todėl žiūrovai nežino, kad filmas yra ne tikrovė, o fikcija – pasakojimas apie tikrovę, paremtas tam tikra jos interpretacija. Kadangi niekas neįžvelgia demonstruojamos tikrovės ribų, filmo vaizdai „prisiklijuoja“ prie tikrovės veido kaip neatplėšiamos kaukės. Jų prasmės įgauna normatyvinę reikšmę. Kad normatyvinė reikšmė prisijungtų prie pasakojamo turinio, pakanka to, kad istorija figūruoja ekrane, jei spoksojimas į ekraną yra vienintelis būdas ką nors matyti apskritai. Ekranas šiuo atveju yra žinojimo, formuojančio visuomenės mąstyseną bei organizuojančio veikseną, perdavimo būdų visuma. Perdavimas vyksta iš apačios - iš lūpų į lūpas – ir iš viršaus - masinio skleidimo kanalais. Tiek buitinis pokalbis, tiek ir mokslinė knyga yra to paties pasaulio pagrindų racionalizacijos: pirmu atveju kaip gyvenimo praktikos patvirtinimas, o antru atveju – kaip jos teorinis pagrindimas.

Tamsoje visi sėdi nuščiūvę. Žvilgsniai įsmeigti į kino ekraną. Niekas, nebent bepročiai ir chuliganai (stigmatizuotos grupės), nedrįstų makaluoti galūnėmis ar leisti kokių nors trikdančių garsų, nes tai draudžia kino salėje galiojančios elgesio normos. Jei atsirastų kas nors, kas, vedinas rimtesnių (nei vien tik chuliganiškų) motyvų, leistų sau kokį nors ekscesą, tai jis nebūtų suprastas ir veikiausiai būtų išprašytas iš kino salės ar jėga iš jos pašalintas, nes šioje reglamentuojamoje erdvėje prasmės gali skleistis vieninteliame, „nežinomo autoriaus“ apibrėžtame tikrumo horizonte – apšviestame plotelyje, kuriame rutuliojasi svetimas istorijas pasakojančio kino siužetas. Be abejo, patekęs į šviesą tas pats veiksmas galbūt įgautų visai kitą prasmę, tačiau projektoriaus operatorius pasistengs, kad ten niekada nepatektų tai, kas neturėtų patekti. Patekimą sunkina ne tik „nežinomo autoriaus“ ir „nematomo operatoriaus“ sąmokslas, bet ir erdvės, kurioje vyksta kino demonstravimas, - kino salės, - specifika. Jos nebūtų galima „užtemdyti“, jei „tamsumas“ nebūtų jos pačios struktūrinė ypatybė. Tai yra trimatė erdvė, kurioje juslinis patyrimas yra vienintelė tiesioginė patyrimo forma. Tačiau gal geriau būtų sakyti „vienintelė teisėta“? Juk, šiaip ar taip, viskas priklauso nuo tikrumo kriterijų… Tačiau miniažmogio fantazija yra tokia neišlavinta, kad jis net negali pagalvoti, jog tikrovės pagrindai tėra ideologizacijos. Ir kad ši jam prieinama tikrovės forma yra ne galutinė ir ne vienintelė iš tų, kurios jam galėtų būti prieinamos, jei jis būtų mokytas pasitikėti visų [jam prieinamų] žmogiškojo patyrimo formų tikrumu. Jam tereikia „išlipti iš gyvenimo upės ir atsisėsti ant kranto“… - paleisti prisirišimą prie turimų ir siekiamų dalykų bei išmoktų tiesų apie pasaulį. 

„Sugebėjimas save atiduoti upei iš esmės skiriasi nuo ištirpimo minioje. Jau mokykloje prievarta buvome įjungiami į vieną ar kitą minią ir darželiuose pratinomės aukoti aukas savos grupės išpažįstamiems stabams. Save sugrąžinęs upei ir Dvasioje iškilęs virš jos, minios prietarams priešpastato savo nuomonę, papročiams – gėriui jautrią sąžinę, ideologijoms – dvasinę patirtį. Jis pasilieka, dirba ir kovoja, bet tai daro ramiai tarsi tikrai žinodamas ką daro. […] Kol buvau upėje, priklausiau upei ir buvau niekas, tik trumpai upės paviršiuje gyvenanti banga. Tiek, kiek pajėgiu dvasioje palikti upę, tiek „aš esu“ [psl. 499].

Trimatės erdvės ir jos tikrumo primato prielaida paremtus pasakojimus apie pasaulį ir žmogų V. Sabaliauskas vadina „Prieblandos pasauliu“ - pagal analogiją su garsiaja Platono olos alegorija. Tikrovės ir pasakojimų ryšys čia yra esminis. Pasaulis nebūtų joks Prieblandos pasaulis, jei ne istorijos, nustatančios patyrimo ir suvokimo galimybių ribas jame. Prieblandos pasaulis – tai ne kokia nors konkreti izoliuota erdvė, į kurią tarsi į kino teatrą panorus galima ateiti ir išeiti. Tai yra mūsų gyvenamas pasaulis, į kurį sutelpa visos žmogiškos prasmės – taip pat ir tos, kuriomis bandoma nusakyti dalykus, esančius kitapus sąmonės ribų. Į jį sutelpa viskas, pradedant buitiniais plepalais ir baigiant metafizinėmis koncepcijomis. Šiuo atžvilgiu jis yra beribis. Paradoksalu, tačiau tuo pat metu jis yra ir ribotas. Jo ribas galima peržengti ir „nepakeitus gyvenamosios vietos“. Galima, nes čia kalbama ne apie trimatės erdvės ribų įveiką, o apie persikraustymą iš vieno vidujybės lygmens į kitą: ne klaidžiojimą tamsiais empirinės sąmonės koridoriais, o kopimą Dvasios laiptais – vidinį tapsmą, kurį sąmonės veidrodis nuolankiai atspindėtų, pats nepretenduodamas į vidinės „erdvės“ vietą.
         
Žmogaus lemtį pasaulyje galima būtų nusakyti pagal analogiją su kino sale, kurioje vyksta filmo demonstravimas. Nematomas kino projektorius suka juostą: šiandien niekas negali pasakyti, kas ir kada „susuko juostą“ apie tikrumo ribas. Jos „autorius“ slepiasi po pasakojimais ir jam tai pavyksta. Pavyksta todėl, kad tai nėra joks konkretus asmuo ar bendruomenė. Jį galima būtų įvardinti kaip „tikrovės rėžimą“ – tam tikrą visuomenės tiesų apie tikrovę sistemą, kurios priežiūrą ir tęstinumą užtikrina socializacijos mechanizmai. Ši tiesų sistema yra tarytum nemateriali esatis, kuri vis dėlto daro juntamą poveikį mūsų mąstymo ir jautimo būdams, juos organizuodama bei struktūruodama. Ją Vytas Sabaliauskas vadina įvairiais vardais – „Melo“, „Bedugnės“ ar „Pasaulio“ dvasia. „Melo dvasia“ yra gyvenimo minioje palydovė. Ji atskiria mus nuo savęs pačių ir verčia gyventi išorinių priežasčių nulemtą gyvenimą bei vaikytis šešėlių – t.y. siekti dalykų, kurių mums iš esmės nereikia. O juk galėtume tiesiog gyventi, nes visas laimei reikalingas sąlygas mes jau turime, nes gimdami jas atsinešame su savimi „iš Saulės pasaulio”.

Tačiau bėda ta, kad nuo savo esybės dalies, kurioje ir sudėtos šios dovanos, mes esame atskiriami dar nė nespėję savęs pažinti. Kodėl taip atsitinka, kodėl mums tenka tai patirti? Ateidamas į šį pasaulį žmogus eo ipso yra nubloškiamas į kūniškumą ir pasakojimus. Šios dvi fundamentalios žmogaus egzistencijos sąlygos yra ir jo etinės problemos šaltiniai. Vis dėlto įsikūnijimas pats savaime nėra žmogaus susvetimėjimo su dvasine savo esybės dalimi veiksnys, nors jį ir galima traktuoti kaip vieną iš Tikrovės užsklandų, sudarančių palankias sąlygas jo atsiskyrimui nuo jos. Susvetimėjimo veiksniai yra simbolinės sistemos, „prikeliančios“ tikrovę kalboje pagal šiąpus dominuojančias žmogiškas prasmes bei jų formuojami įpročiai, pririšantys žmogų prie kūniškumo ir supačiojantys jį turėjimo bei norėjimo imperatyvais. 
           
Apskritai Vyto Sabaliausko filosofijoje kūniškumas funkcionuoja veikiau kaip ontologinė ir egzistencinė, nei kaip etinė kategorija. Kūniškumas žymi fundamentalų žmogaus apribojimą, „pasmerktumą“ tam tikrai vietai ir tam tikroms prigimties ir patyrimo sąlygoms, susijusioms su ta vieta. Šios sąlygos tampa jo likimo gairėmis: jos lemia jo asmenybės raidą bei galimybes pasaulyje. Nublokštis į paties nepasirinktas prigimties ir patyrimo sąlygas bei daugelis „dažnai nepastebimų aplinkos bakstelėjimų“ formuoja žmogaus asmenybę ir uždaro jį jo sąmonės kalėjime. Šių apribojimų visuma nubrėžia žmogaus likimo trajektoriją, kuri yra neatskiriamai susijusi su iki jo ir drauge su juo gyvenančių žmonių likimų trajektorijomis. Šią mūsų bendrą būklę V. Sabaliauskas nusako „plaukimo likimo upe“ metafora. Tai yra tarytum visą žmonijos istoriją aprėpianti priežasčių ir padarinių grandinė, kurioje visa, kas įvyksta, tam tikru atžvilgiu yra „nulemta“. Tačiau tai ne fatalizmas, jei fatalizmą suprasime kaip sampratą, paremtą prielaida apie žmogiškos ir antžmogiškos tikrovių atskirtumą bei antžmogiškos tikrovės kryptingą poveikį žmogiškajai, kurį atremti pastaroji yra bejėgė. Nagrinėjamame kontekste „fatalizmas“ kaip prielaida apie likimo realumą yra susijęs su pačia gyvenimo faktūra, -  kaip jos „audimo principas“, - o ne kaip „poveikis iš šalies“. Tačiau jei žmogus esti šis tas daugiau, nei apribojimų poveikiui imlus sąmoningas ego, tai „audimo principas“ negali turėti jam absoliučios galios. Jis turi galią žmogui tik tol, kol šis tapatinasi su savo apribojimais – „Išoriniu žmogumi“, kalbant V. Sabaliausko kalba. „Likimas“ valdo tik „Išorinį“ žmogų. Vienintelis būdas iš jo išsivaduoti yra vidinė transformacija, kai asmenybės svorio centras persislenka iš „Išorinio žmogaus“ (empirinės sąmonės) į „Vidinį žmogų“ (dvasią). Tačiau kaip tai įvyksta, tiksliau, kaip tai gali įvykti? Juk transformacija nėra individo techninio sprendimo rezultatas, o jei kai kurie šiuolaikiniai guru jį aiškina būtent kaip „techniką“, tai yra visai ne tas kelias, apie kurį kalba autorius.   
   
Knygoje Apie likimo upę ir vėją nerasime konkrečių dvasinio kelio instrukcijų. Joje siekiama ne nurodyti kelią, o paliudyti, kad yra toks kelias. Šiuo atžvilgiu Vytas Sabaliauskas, kaip ir danų mąstytojas Sørenas Kierkegaardas, yra veikiau „būties liudytojas“, nei „mokytojas“. Kiekvieno žmogaus dvasinės individuacijos kelias unikalus ir niekas negalime jo dirbtinai sutrumpinti. Tiesiog anksčiau ar vėliau „ateina prabudimo laikas, kai tarnavimas kūno reikmių patenkinimui ar poeto strykaliojimas paskui sieloje besiblaškančias iliuzijas tampa „tuštybių tuštybė“ [psl. 450].

Nors jis nenurodo būdų kaip nueiti tuo keliu, tačiau išsamiai aprašo, kaip keičiasi žmogaus pasaulėjauta juo einant. To ir pakanka, juk eiti tuo keliu yra didysis žmogaus gyvenimo uždavinys, kurio niekas už jį negali atlikti.
2006-12-28
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: Vytas Sabaliauskas
Leidimo vieta: Alytus
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 525
Kodas: ISBN 9955-665-46-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-10 03:52
tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj tuoj
Mažumėlę pertempta recenzija. Sabaliauskas, sakot, nemoko, tik liudija, o šičia štai tonas būtent mokytojiškas. Nuobodžiai mokytojiškas.
Atiduodama pagarbą recenzijos autorės išsilavinimui, vertinu 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-02 11:38
VS
VS
Dėkoju, gili recenzija
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą