Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ankstyvosios gervės

Ankstyvosios gervės Kas skaitė Čingizo Aitmatovo kūrinių, žino jo talento jėgą, nepaprastai subtilų vaizduojamų charakterių suvokimą, įtikinamus ir aiškiai motyvuotus jų veiksmus. Šią paaugliams skirtą knygelę išskiria dar vienas ryškus bruožas – per vaiko pažinimo prizmę, jo poelgius yra nepaprastai ryškiai, visiškai nebravūruojant, nieko nesmerkiant, parodytas stalininių laikų tikrasis gyvenimas. Ir parodytas labai įtaigiai, bet taip, kad ir didžiausias Stalino cenzorius prie to negalėtų prikibti, ignoruoti, pasmerkti. Viską mato paauglio akys, gal kiek „perdėtai“, gal kiek „sutirštintai“, bet taip nekritikuotinai ir priimtinai, su tokia vietomis ašarota ir liūdna intriga, kad mirk, bet turi patikėti ta buitimi ir neįtarti autoriaus, kad jis juodina ar lakuoja vaizduojamo gyvenimo drobę. Rodosi smulkmenėlės, bet kokios jos tikros , gilios, išplėštos iš pat „giliausiai“ paslėptų ir Markso – Lenino mokslu sutvirtintų sovietinio ir kolchozinio gyvenimo realijų. Štai keletas jų: „Svarbiausia – nepasipainiok po akių bajui plantatoriui.... Jokių nuolaidų eksploatatoriams ir visokiems ten kapitalistams, jokių atsikalbinėjimų: pats užsidirbk duoną ir gana! Žinia, kaip tik iš tokių ir fašistai pasidaro...“ (7 p.). Koks įprastas ir viską pasaulyje „paaiškinantis“ sovietinis – marksistinis trafaretas, besisukantis paauglio Sultanmurato galvelėje. Ne gerbk savo artimą, ne nevok, ne nežudyk, ne mylėk ir t.t., bet visur naudok tą pliką, niekuo nepridengtą žudymo, nesantaikos ir niokojimo taisyklę. O štai ir tikrasis sovietinis gyvenimas, su kuriuo paauglys susiduria kasdien akis į akį: „Kojos stingsta, ir rankos stingsta. Net šiurpas per nugarą eina. Na ir šalta klasėje.“ (9 p.). Arba: kai tėvas po pusmečio grįžo iš “komunizmo statybų“, „jo drabužiai – motina paskui prisimindavo – kaip valkatos.“ (14 p.). Arba: apie kolchozinius arklius – „Dirbo su jais, dirbo, o kai atėjo žiema – suvarė visus į bendrą laidarą. Nėra kam šerti, prižiūrėti....Tarp šitų perkarusių, užleistų kuinėkų po laidarą dilbinėjo ir tėvo žirgai“ (55 p). Ėjo sunkūs 1943 metai, o kolchozėlio pirmininkas Tynalijevas: „Laikau užrakinęs dvi tonas anglių, jas pirkau Džambule iš spekuliantų. Šitos anglys kalvei.(Ne mokyklai, kurioje šąla vaikai – mano). Ir geležies pirkau kalvei, irgi iš spekuliantų.“ Niekaip sovietinė valstybė negalėjo, net turėdama didžiulę saugumo armiją, nugalėti privataus žmogaus intereso ir įveikti privačios prekybos.

Skaitydamas šias tikroviškai gyvenimą atspindinčias knygos eilutes, kurios parašytos 1975 m., vis galvojau, kurgi mūsiškiai Lietuvos baltušiai, turėję „gerai parištą liežuvį“ ir nuėję su valiusėmis ir aleksais ir visiškai nuošaly palikę tikrąsias žmonių bėdas, arba kaip avižiai, liaupsinę iš vargo bekylantį kolchozini kaimą? Jie, tikriausiai, iki pat šiol tabasimeilina su bendro darbo miela prostitute ir niekaip negali padėti atsitokėti Lietuvos žmogui iš to ideologinio ir praktiškojo košmaro, kurį jis pergyveno sovietiniais laikais.

Grįžkime prie Č. Aitmatovo knygos. Jos turinys paprastutis: vyrus paėmus į kariuomenę, kaime liko seniai, luošiai, moterys ir vaikai. Persikreipęs karo invalidas kolchozo pirmininkas Nurgazis, kad daugiau išauginti javų, paima iš septintos klasės penkis mokinius ir siunčia juos arti plėšinių. Vaikams beariant toli priekalnėse prisiėjo kovoti su arkliavagiais, kurie pavagia iš jų keturis arklius ir vieną nušauna. Įpinta į siužetą šviesi paauglio Sultanmurato ir Myrzangulės meilės sruogelė, žuvusių fronte apraudojimai, sunkus sūnų ir vyrų, kuriuos paėmė į kariuomenę, laukimo kartėlis.

Jeigu imsime daugelį to metų literatūros darbininkų, retai kurį rasime, kad jo kūryba būtų nepagraužusios nuodingos „partinės rūdys“. Čingizas Aitmatovas, net paaugliams skirtu kūriniu sugebėjo išvengti tos ligos ir dėl to jo knyga su malonumu gali būti skaitoma ir šiandien. Joje ryškiais akcentais skamba nacionalinis savitumas, meilė žmogui, gyvuliui ir gamtai.
2007-06-03
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Ранние журавли
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1979
Vertėjas (-a): Vanda Šatkuvienė
Puslapių: 179
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 00:19
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-26 08:53
Le Hawk
Perlenkta lazda su sovietizmo akcentavimu. Sovietinis mankurtizmas - tai dar vaikų žaidimas, palyginus su šiuolaikiniu. Tas pats Aitmatovas šiuolaikinį vakarų pasaulio mankurtizmą gerai atskleidė "Kasandros Ženkle", rašytame gerokai vėliau - 1994 metais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-04 17:38
Sniego mėnuo
Jaučiasi knygos teisinimas už tai, kad ji yra sovietinių laikų. Man ši recenzija atrodo gana sausa, ne itin atskleidžianti skaitytojo santykį su knyga - knyga labiau nagrinėjama ne asmeniniu, o istoriniu kontekstu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą