Amerikos dievai

Šešėlis nusikalto. Todėl sėdi kalėjime ir laukia, kada gi jį išleis laisvėn. Jis tenori ramiai nugyventi likusį amželį su žmona. Tačiau likimo užgaida Šešėliui lėmė vykti ypatingon kelionėn, kurioje jis sužinos, kad Amerikoje rado prieglobstį senovės dievai, atsivežti čia pirmųjų ir vėlesniųjų emigrantų, kad čia, Amerikoje, arabų džinas vairuoja taksi automobilį, egiptiečių mirties dievas vadovauja laidojimo biurui, o Sabos karalienė tėra tik eilinė šliundrelė, šlifuojanti Saulėlydžio bulvarą Holivude.

Tačiau tai tik pradžia, nes naujieji Amerikos dievai – Internetas, Birža, Ti Vi, Narkotikas ir kiti – sumanė išnaikinti senuosius dievus. Mirtina pjūtis prasideda, o Šešėlis joje – svarbiausia figūra.

Kaip jau turbūt supratote, pagrindinė šios knygos veiksmo ašis suksis apie senųjų ir naujųjų dievų tarpusavio karą. Tačiau skaitant gali susidaryti įspūdis, kad šis konfliktas tėra rėmai, pavaizduoti Šešėlio (taip, tai – vardas) istoriją. Tiesą pasakius, likimas nepagaili smūgių šiam, iš pirmo žvilgsnio su mitinėmis būtybėmis neturinčiam nieko bendro, veikėjui. Bene tragiškiausia yra jo meilės istorija. Žmona tragiškai žūva, bet keistų atsitiktinumų dėka grįžta nei gyva, nei mirus. Jos personažas ir yra vienas šiurpiausių šiame romane, jei nekreipsime dėmesio į egiptiečių mirties dievą, dirbantį morge ir mintantį negyvais žmonėmis.

Autorius talentingai vaizduoja du pasaulius viename: tą, kuriame gyvena ir veikia žmonės, ir tą, kuriame dievai įgyja savo galias. Knygoje tai įvardijama kaip užkulisiai ir scena. Tačiau Amerika nebūtų Amerika. Šioje šalyje yra ir tokių vietų, kur dievai tiesiog negali daryt nieko antgamtiško. Tiesa, rašytojo požiūris į JAV yra gana neigiamas. Jis kritikuoja amerikiečių gyvenimo būdą, mažų miestelių didžiavimąsi vietinėmis garsenybėmis, tradicijomis ir panašiai. Kartais net pats saugiausias (kaip neretai gali atrodyti) miesteliūkštis, kur visi pažįsta vieni kitus, gali turėti savo kraupių paslapčių, kurias vietiniai gyventojai paprasčiausiai ignoruoja...

Skaitant šią knygą gana ryškiai jaučiama autoriaus antipatija naujųjų dievų olimpui. Jie vaizduojami kaip viskuo pertekę, išpuikę, gašlūs jaunuoliai, neretai nežinantys ko nori. Visai kitokie yra senieji dievai. Skurstantys, visų užmiršti, pasenę, jie turi suktis, kas kaip išmano. jie neretai net amoraliais būdais siekia išgyvent. Odinas (kažkodėl pasivadinęs Trečiadieniu), kuris ir įvėlė Šešėlį į šią sumaištį, tikrai nepasižymi aukšta morale, jam svarbiausia visais įmanomais būdais laimėt šį karą, o į galimas aukas jis visiškai nekreipia dėmesio. Beje iškyla klausimas, kas liko tose šalyse, iš kurių emigravo šie dievai...

Ir prieš baigiant reiktų paminėt vieną knygos trūkumą. Jei visiškai nesiorientuojate senovės skandinavų, keltų ar egiptiečių mitologijoje, knyga pasirodys gana sudėtinga, nes dievybių ir mitologinių būtybių gausa tikrai stebina, o knygoje visų šių padarų žodynėlio nėra, nors jis tikrai praverstų. Tačiau nepaisant šio mažo trūkumėlio, knyga iš tiesų yra verta skaitytojų dėmesio.