Aleksandrijos kvartetas. Džastina

Aleksandrija. Miestas tarp jūros ir dykumos. Amžinai dulkinos, karščio išvargintos gatvės.  Ypatinga miesto dvasia, išlaisvinanti visus slaptus instinktus. Sausas dykumos vėjas, nakties nerimas, skatinantis ieškoti kito kūno artumo. Arba – beveik nepasiekiamo – dvasios artumo. Ankstyvą rytą iš mečečių link dangaus kylančios muedzinų maldos. Taip, Rytai turi kažką, kas užkrečia nenumaldomu ilgesiu. Ir miestas šiame romane – lygiavertis veikėjas, šalia visų kitų. Jis žaidžia žmonių likimais, suveda ir išskiria juos. Jo kavinėse, gatvėlese, namuose už besiplaikstančių užuolaidų vyksta mažos ir didelės dramos, slapti meilužių susitikimai ir išsiskyrimai, nuskamba ir į sienas susigeria meilės prisipažinimai, sklando ore nutylėtos paslaptys…

Romano pradžioje įdėta citata: “Mėginu priprasti prie minties, kad kiekvienas seksualinis aktas iš tiesų yra procesas, apimantis keturis asmenis. Aišku, šia tema dar teks gerokai pasiginčyti.” (Z. Froidas. Laiškai)

Ir dar nemažą būrelį stebėtojų, gavusių bilietus pirmoje eilėje, ko gero reikėtų pridurti. Meilės istorija čia neapsiriboja “meilės keturkampiu”. Kartu tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja ir šalia esantys asmenys. Dažnai nukrypstama į, atrodytų, šalutinių veikėjų detalų aprašymą – tačiau, sprendžiant pagal pavadinimus, kitose knygose kai kuriems iš jų paskirtas pagrindinis vaidmuo taip, kaip šioje dalyje jis tenka Džastinai – lemtingai moteriai, kuri žadina aistras aplink save, bet kurią apėmusi savęs naikinimo aistra. Moteriai, kuri nesugeba likti ištikima savo vyrui, kurį dievina. Moteriai, kurios praeitis slepia tamsią paslaptį. Moteriai, kuri paliko neišdildomą pėdsaką pagrindinio herojaus – jos meilužio mokytojo, kurio vardu ir pasakojama – širdyje ir atsiminimuose.

Iš tikrųjų, šis romanas - tai ne visai proza. Tai poezija prozos forma. Ir neišeina šios knygos skaityti kaip kitų, reikia persijungti į kitą ritmą, neskubančią kalbos tėkmę, šokinėjantį pirmyn ir atgal veiksmą, vaizdingus miesto aprašymus, jausmų analizę, bandant suvokti, kuris iš meilės veidų ir yra tas, tikrasis. Aišku, vaizdas negali būti pilnavertis, perskaičius tik vieną iš keturių “kvarteto” dalių. Ką gi, įdomu, iš kokio kampo į tuos pačius įvykius bus pažvelgta kitose dalyse.

“Begalinėse lygumose plakasi cikados, ir vasariška Viduržemio jūra driekiasi priešais mane visu savo magnetiniu mėliu. Kažkur ten už violetinės pulsuojančios horizonto linijos glūdi Afrika, glūdi Aleksandrija, vis dar įtempusi mano jausmus, gyvus prisiminimus, pamažėli jau nugulančiais į užmaršties klodus, prisiminimais apie draugus, seniai praėjusius įvykius. Juos pamažu pasiglemžia lėtas laiko nerealumas, kontūrai išdyla – kartais aš net svarstau, ar šiuose puslapiuose aprašyti tikrų žmogiškų būtybių poelgiai, ar tai tik paprasčiausias pasakojimas apie kelis negyvus daiktelius, kurie subrandino dramą – turiu galvoje tą juodą akies raištį, laikrodžio raktelį, porą niekam nepriklausančių vestuvinių žiedų…”