Akis ir dvasia

Ši nedidelė knygelė - paskutinis Maurice'o Merleau-Ponty tekstas, pasirodęs jam gyvam esant. 1960 metų vasarą apsistojęs Provanse ir turbūt daugiausia galvodamas apie Cezanne'ą, kadaise atkakliai tapiusį netoliese plytinčius gamtovaizdžius, filosofas dar kartą sugrįžta prie regėjimo ir tapybos temų, kurias ne kartą ir ne du buvo svarstęs savo veikaluose anksčiau. Tačiau jis nesiekia glaustai apžvelgti savo ankstesnių minčių ar pateikti įvado į jas. Merleau-Ponty tarsi dar kartą pradeda iš pradžių, apmąstydamas kelis esminius tapybos kaip tylaus, bežodžio mąstymo bruožus ir mėgindamas tuo pagrindu nubrėžti žmogaus - reginčios, regimos ir reginius kuriančios būtybės - egzistencijos pasaulyje profilį.

Jis beveik visai apsieina be specialios terminijos ir teorinių konstrukcijų, daugiausia remiasi pačių dailininkų pasisakymais: Paulio Cėzanne'o, Paulio Klee, Auguste'o Rodino, Roberfo Delaunay bei kelių kitų, o pirmiausia - savąja dailės kūrinių patirtimi. Tačiau yra viena svarbi išimtis: didysis Merleau-Ponty oponentas – Renė Descartes'as. Descartes'o žmogaus kaip dviejų pradų – sielos (individualios dvasios) ir kūno – junginio samprata yra taip giliai įaugusi į Vakarų mąstymo bei vaizduotės tradiciją, kad viešpatauja joje kartais net nebepastebimai, kreipdama galvojimą apie žmogų sava linkme. Todėl pirmenybė teikiama grynam mąstymui, teorinei refleksijai, manoma, kad netgi regėti - visų pirma reiškia regėti dvasios akimis. Tačiau Merleau-Ponty jau 1942 metais parašytoje esė „Cėzanne'o dvejonė" teigė, kad „nėra jokio reikalo priešinti vieną kitam sielą ir kūną, mąstymą ir regėjimą, nes Cėzanne'as iš tiesų sugrįžta prie pirmapradės patirties, iš kurios šios sąvokos buvo paimtos ir kuri mums jas duoda neatskiriamas“. Merleau-Ponty visaip mėgina įveikti paradoksalų dekartinį dualizmą ir parodyti, kad sąmonė - tai ne kažin kaip kūne įkurdinta, tačiau nuo jo nepriklausoma dvasia, o esmiškai inkarnuota - įkūnyta ir kūniška - sąmonė. Savo ruožtu kūnas - ne vien tiktai daiktiškas, tįsus, fizinis, o kiaurai sąmoningas ir subjektiškas, gyvas, gyvenantis kūnas. Merleau-Ponty rūpi žmogaus tiesioginis sąlytis ir praktinė sąveika su pasauliu, kūnas ir kūniška, tai yra juslinė ir gestinė patirtis. Esė „Filosofas ir jo šešėlis" jis kalba apie „ontologinį juslumo reabilitavimą". Knygelės pavadinime minima dvasia esmiškai susiejama su akimi, kurioje Merleau-Ponty aptinka kitą, jo supratimu, už dekartinį „dvasios žvilgsnį" fundamentalesnį ir tikresnį refleksijos šaltinį:

Kai per vandens tankį matau plyteles baseino dugne, matau jas ne nepaisant vandens ir atspindžių, o kaip tik per juos, dėl jų. Jei šių iškraipymų, šių saulės dryžių nebūtų, jei plytelių geometriją matyčiau be šio gyvo kūno, nustočiau matyti ją tokią, kokia ji yra, ten, kur ji yra [...]. Negaliu pasakyti, jog pats vanduo - vandens galia, sirupo ir veidrodžio stichija -yra erdvėje; jis nėra kur kitur, bet jis nėra ir baseine. Vanduo gyvena, materializuojasi erdvėje, bet nėra joje patalpintas, o pakėlęs akis į kiparisų sieną, kurioje žaidžia atspindžių tinklas, negaliu neigti, kad vanduo aplanko ir ją ar bent jau siunčia tenai savo aktyvią ir gyvą esmę.

Žinoma, visa tai vyksta tik tada, jei visą šį vandens raibulių ir atspindžių žaismą lydi žvilgsnis. Į šią kuo tiesiogiškiausią regimąją pasaulio patirtį, į savąjį kūną ir gyvąjį pasaulio kūną atsiremia ir abu juos veiksmingai pratęsia tapytojas. Kaip tik todėl jo darbas patenka į filosofo akiratį.