Ak, šešėli tuščių valandų...

Elvyros Jūratės Petrauskaitės eilėraščių rinktinė „Ak, šešėli tuščių valandų...“ galėtų papuošti kiekvieno asmeninę biblioteką dėl tikrai puikaus leidimo: knyga nedidelio formato ir kietu, subtilios išvaizdos viršeliu. Nesinorėtų teigti, kad būtent tai ir yra įspūdingiausia ir patraukliausia šioje poezijos rinktinėje, bet...

Knygą sudaro eilėraščiai nuo 1948 iki 1981 metų, kada J. Petrauskaitė, anot jos dukters, rašė jau sunkiai sirgdama ir vos įskaitoma rašysena. Taigi šia knyga iš esmės stengtasi susisteminti ir sudėti į vieną vietą bent jau reikšmingiausius J. Petrauskaitės kūrinius. Dėl visiškai suprantamų objektyvių priežasčių to nebuvo galima padaryti poetei esant gyvai, juk vien už tai, kad jos eilėraščiais nebuvo atspindima tuometinė socialistinė tikrovė, ji buvo pašalinta iš universiteto.

Iš tiesų poetė nepasiduoda sovietinių stabų garbinimui, o atsiduoda jausmingumui, nusilenkia egocentrizmui, jaunatviškam polėkiui (eilėraštis „Aš einu ir dainuoju džiaugsmingai“):

Trenksiu žemėn aš spaudžiantį batą...
Kas pavys mane, bėgančią basą?
Į upelį įšoksiu. Gal tilpsiu?
Ir dainuosiu, ir juoksiuos, ir švilpsiu.

O po to atsiranda ir skausmingas susimąstymas, jaudulys dėl artėjančios mirties (eilėraščiai: „Į mano sodą įžengė mirtis“), nors paskutiniuose (autorės viltingai vadinamuose (prieš)paskutiniuose) eilėraščiuose mirtis ne visada atrodo kaip juodas pakeleivis iš ankstesnės kūrybos:

Miegot, miegot (tik negalvoti).
linguoti sapno lopšyje –
baltučio debesio laive.
Miegot, miegot. Ir jei pabusiu,
kad būčiau nuostabiai lengva
žaliųjų ežerų puta.
„Lopšinė sau“

Skaudžiausia, žinoma, kai nėra daug laiko gyventi, tuščiai praleistos valandos. Todėl poetė labai piktai ir sušunka: „Ak, šešėli tuščių valandų, aš tavęs, kaip savęs, nekenčiu“.

Matyt, ta gyvybės ir mirties priešprieša labiausiai ir atskleidžia ne tik J. Petrauskaitės kūrybą, bet per kūrybą ir asmenybės tvirtumą, užsispyrimą ir nenorą pasiduoti.

Knygos sudarytojams galima būtų prikišti tik keletą dalykų: 1. tekstai nepriartinti prie dabartinės rašybos taisyklių; 2. knyga išspausdinta be turinio ir eilėraščių nepabandyta sudėlioti į prasmingus skyrius (vis dėlto tai galima pateisinti siekimu kurti knygos ir poetės kūrybos vientisumą, nuoseklumą); 3. kažin, ar lengvumas, skaidrumas su liūdesio atspalviu ir radimasis iš kančios yra vertingiausi eilėraščio bruožai. Argi eilėraštis neturi būti ir originalus, ir dar visoks koks...

Matyt, šią knyga vertėtų padėti į lietuvių autorių kūrybos palikimo lentynėlę.