Aistrų pilys

Dar vienas Alessandro Baricco šedevras. Ši knygutė – jo pirmas „iškepęs blynas“, kelialapis į populiarumą. Apie autorių nepasakosiu, galite paskaityti skyrelyje „rašytojai“. O jei apie knygą (ką, žinoma, ir ruošiuosi padaryti), sakyčiau, - Knyga iš didžiosios raidės. Ar patiko? –suviliojo, užbūrė ir pribloškė. Jokių pašalinių minčių. Knyga ir Tu. Tu ir knyga. Ir taškas.

Tai pasakojimas, gal tiksliau, teksto meninė instaliacija popieriuje, apie nedidelį miestelį su dideliais žmonių polėkiais. O gal tai istorija apie gyvenimą, lekiantį su traukiniu, į traukinį, po traukiniu, be traukinio... Ponas Reilis, apčiuopiantis begalybę, ponia Reil, gyvenanti laukime, ir jų laimė – „Nes būtent taip gyvenimas tave apmauna. Nutveria, kol tavo siela dar apsnūdusi, ir pasėja tavyje vaizdą, kvapą, garsą, kurio jau niekada neatsikratysi. Tai ir yra laimė.“ Pono ir ponios Reil laimė. Pekišas, girdintis „tarp natų“, kuris galbūt nuo tūkstančio orkestrų savo galvoje vieną dieną išprotės, jo humanofonas – žmonės gyvenime atradę savo vienintelę natą, vaikai, kasdien į sąsiuvinį rašantys po vieną naujai išmoktą dalyką, laukiantys, kada užaugs, kad švarkas būtų tinkamas kelionei, ar pasiduodantys akimirkos žavesiui... Išnykstantys, at(si)randantys, žūvantys iš nuostabos ar žudantys iš nuovargio žmonės. Rodos, XIX-ojo amžiaus miestelis įkvėpė į save keistuolius, nesuprantančius gyvenimo kaip buko sekso, pinigų ir vartotojiškų malonumų siekimo erdvės. Žmones – istorijas, ir visai nesvarbu, išgalvotas ar tikras.

Po bet kurios Baricco knygos „nesiskaito“ joks kitas kūrinys. Rašytojas paperka savitu stilium. Trumpi, lakoniški sakiniai, kartais net nesuderinami tarpusavyje pasako nepalyginamai daugiau, nei niolika puslapių nugražintų aprašymų („Pentas įsimylėjo. /Pekišas jam padovanojo šukas“). Alessandro knygoje kalba tarpai tarp eilučių, skyrybos ženklai ir skirtingo šrifto ženklai. Paliekama erdvė skaitytojo vaizduotei, kuri visiškai neįpareigoja mąstyti. Tik mėgautis. Nesvarbu, patiks tokia kūryba ar ne – abejingų neliks.

„...tikrasis gyvenimas gal ir yra tas, kuris sudūžta, gyvenimas lekiant šimtu kilometrų per valandą greičiu, kuris galų gale sudūžta... aš tai supratau, pasaulis pilnas žmonių, vaikštinėjančių su mažais stiklo rutuliukais kišenėse... savo mažais varganais nedūžtamais rutuliukais... todėl tu nesiliauk pūtęs stiklo burbulų... viduje tiek visko matyti... pasidaro taip linksma... niekada nesiliauk to daręs... o jei vieną dieną jie sprogs, tai irgi bus gyvenimas, savaip... nuostabus gyvenimas“. Ir kiekvienam, priimančiam šią knygą į save, to linkiu. Suprasti.