Aistrų pilys

Romaną lydi motto: ”...o mes,galvojantys apie kylančią laimę, pajustume kone stulbinantį jaudulį, jei toji laimė išsipildytų.” Man atrodo, kad šie žodžiai kalba ne tik apie kūrinio idėją, bet ir apie šio romano skaitymo malonumą. ”Aistrų pilys” skamba kaip simfonija, su nuolat pasikartojančiais motyvais, tais pačiais sakiniais, jų nuotrupomis. Tarsi nešamas bangos iriesi iki prologo, kur supranti, kad jame slypėjo tikrasis knygos raktas –istorijos, kurių godžiai klausei, gimė paprastos kekšės, plaukiančios į Ameriką, galvoje... Tai jos žaidimas – plaukti į Kvinipeką, tai jos burtai – nepastebėti nykios realybės ir žavėtis nebūtu ir neįmanomu...

Kvinipekas... Mažas įsivaizduojamas ir tikėtinas miestas... Jis nuostabus savo ritualais  ir tikėjimu nerealiais dalykais... Kaip ir kituose A.Baricco romanuose(“Šilkas”, “Jūra vandenynas”), pasakojimas labiausiai žavi keisčiausiais ryškiaspalviais veikėjais, mokančiais gyventi ateitimi.

Toks yra ponas Reilis, kartais kelionių ir įspūdžių troškimo vejamas iš namų, bet visuomet grįžtantis pas gražuolę žmoną Džun, prieš tai visuomet atsiųsdamas jai siuntinį su papuošalu... Vis su tuo pačiu, nes “ta akimirka , kai jie pasimatydavo, jiems abiems ir vėl būdavo ta pati.”

Toks yra Pekišas, kiekvieną penktadienio vakarą grojantis su humafonu-orkestru, kuriame vamzdžių partijas atlieka žmonės-natos...

Toks yra architektas Hektoras Horo, sumanęs milžinišką ”Crystal Palace” -  kerintį statinį iš stiklo.
Pasakojime apie Kvinipeką dar daug legendų: apie vaiką, ant pečių nešiojantį savo likimą, apie ponios Džun lūpas, apie tviskantį garvežį pievoje, apie laukimą ir aistrą, apie gyvybės trapumą ir amžinybę...

Apie didelį malonumą klausytis legendų, apie poreikį turėti savo ritualą ir savo istoriją...