
Sigito Gedos asmenybės Talmudo antrasis tomas (1999 m. išleistos knygos „Žydinčių lubinų piliakalnių fone“ tęsinys). Labai storas. Labai. Ima šiurpas į jį pažvelgus, tačiau atsivertus palengvėja, skaitomas jis greitai ir įdomiai.
Ko tik šioje knygoje nėra: rupūs kasdienybės gabalai, pokalbių nuotrupos, citatų kilometrai, apmąstymai, piešinėliai, anekdotai, literatūrinės įžvalgos. Visa tai užgriūva lavina, tad skaityt turbūt reiktų po truputį, retkarčiais, kai kyla noras pasimurdyti rašytojo tikrovėje ar mintyse pasiginčyti su S. Geda.
Ne veltui autorius vis knygoje prisimena A. Nykos-Niliūno dienoraščius, vadindamas juos sausais. Lyginant su A.Nykos-Niliūno lakoniškumu, ši knyga yra tvanas. Silpnų nervų žmonėms geriau jos nė neatsiversti – paskandins. Stiprių nervų žmonėms linkiu tikrai malonaus skaitymo ir laiko praleidimo. Nepaisant knygos storio, tai visai įmanoma.
2004-02-04 10:52
Knygos viršelyje parašyta: dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinėjimai. Gyvavaizdžiai. Pasirodo, „gyvavaizdis“ - ne naujadaras (kaip maniau) ir yra žodyne. :) Šie tekstai datuoti, galima juos vadinti ir dienoraščiais. Tik jie neturi dienoraščiams būdingo intymumo, nekalba apie autoriaus asmeniškus dalykus, yra visuomeniški. Užrašai. Tai labai plati sąvoka. Knygoje ir yra tai, kas domina autorių - atradimai, įspūdžiai, iš kitų žmonių išgirsta, sužinota, perskaityta informacija, jos analizavimas, apmąstymas - platus srautas. Tyrinėjimai - irgi tinkamas žodis.
Sigitas Geda - labai produktyvus rašytojas: „Adolėlio kalendoriai“ parašyti per nepilnus 2 metus (!) (ir dar su netrumpomis pertraukomis!). 2003 m. buvo išleistas ir „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“. Nedažnas per metus išleidžia po 2 knygas...
S. Gedos eseistika man daug arčiau prie širdies nei poezija.
2004-02-03 20:27
Nuostabi knyga!