Прокляты и убиты. Книга первая. Чертова яма

V.P. Astafjevas romane „Prakeikti ir užmušti“ naujai, neįprastai, be jokių nuolaidų oficialiai nuomonei, be jokių pagražinimų atvertė tokį gilų, nematytą ir neįsivaizduojamą karinio gyvenimo (tarsi užsigulėjusio armens) sluoksnį, kuris laikytinas pačiu geriausiu, pačiu sodriausiu, švytinčiu nepagražintomis ir ryškiomis anų metų kariuomenės ir kitų Rusijos žmonių gyvenimo spalvomis.

Romanas pradedamas, kaip ir būsimo kareivio gyvenimas, pirmais jaunuolio žingsniais karantininėje kuopoje, iš kurios paskui jis permetamas į paruošiamąją ir galiausiai „maršrutinio papildymo“ pavidalu išsiunčiamas į frontą ir čia turi užimti žuvusiųjų vietas apkasuose. Rašytojas iš karto supažindina skaitytoją su kuopos kareiviais, kurie suvežti iš įvairiausių Rusijos ir ne Rusijos (sovietinių respublikų) vietų. Romane išvystame visą miesto ir kaimo santykių panoramą, kurioje vadinamoji socialistinė visuomenė jau spėjo sukarikatūrinti žmogaus pasaulį, sulaužyti natūralią jo buitį ir, daugeliu atvejų, išugdė bedvasį, nesąžiningą, meluojantį padarą – sovietinį pilietį.

Kai mažasis žmogelis netenka tėvų, gimtojo namo, kai neugdomas gerumu ir atsidavimu, o tokiais buvo tapę daugelis pilietinio karo, industrializavimo ir kolektyvizavimo suniokotų šeimų vaikai, tai ir į apkasus suvaryti jaunuoliai, ir visa raudonoji armija buvo beveidė, bedvasė, skatinusi tenkinti pačius primityviausius žmogaus interesus ir poreikius. Jeigu prie to pridėsime, kad toje užnugary telkiamoje ir visą laiką pusbadžiu gyvenančioje kariuomenėje nuolat trūko maisto, ir patys kareiviai turėdavo jo ieškoti (vogti, mainyti pavogtus draugų daiktus, rinkti jo menkus likučius atmatų duobėje ir t.t.), jeigu pridėsime, kad aprengiami buvo sudriskusiais ir nunešiotais mirusių kareivių drabužiais ir batais, apgyvendinami mažai šildomose žeminėse, kai lauke šaldavo 30 ir daugiau laipsnių, jeigu pridėsime negailestingą kasdieninį muštrą, tai ta sudedamųjų samplaika mums apytikriai parodys, koks buvo, kaip gyveno, kaip buvo ruošiamas kovai Sibire augęs sovietinis kareivis. Beje ir ginklai, kuriais jis buvo mokomas, buvo ne tikri, o iš medžio daryti muliažai.

Pateiktus knygoje žmones pagal gerumo ir žmoniškumo  požymį grupuojant, susidarytų trejetas grupių. Pirmoji, tai žmonės, kurie praėjo visus socialistinio pasaulio „malonumus“ ir yra jau visai nužmogėję (Musikovas, recidyvistas Zelencovas, karininkas Pšenas). Antroji, kuriai didesnį poveikį padarė neišdraskyta normali šeima (Rindinas, Šestakovas, Ščusis). Ir trečioji, kurie savo vidumi nepriėmė socialistinio gyvenimo absurdo ir išliko žmonėmis besiremiančiais gerumu, žmogiškumu ir kitomis amžinosiomis žmonių bendrabūvio vertybėmis (Špatoras, Skorikas, Zatjanas).

Rašytojas toje bendroje nužmogėjimo jūroje, kuri prieš karą tyvuliavo ir audrojo Rusijoje, vis dėlto įžvelgia ir pateikia dar likusias mažas žmogiškumo saleles, kurios spinduliuoja užuojauta, gerumu, pasiaukojimu ir tarsi sušildo tą bedvasį kareivinių gyvenimą, suteikia jam kitą prasmę, kitus, visai ne socialistinius, polėkius. Tai kuopos viršila Špatoras, kuopos vadas Ščusis, eilinis, gailestingas ir giliai tikintis Dievu Rindinas.

Iš romano puslapių į akis lenda penkmečių planais, pionierijos ir komjaunimo idėjomis nugairinti žmones, tikrieji stalininiai kareivos – Pšenas, kuris užmuša sergantį ir nebepaeinantį ant kojų kareivį Musikovą, KGB teisėjas, nuteisęs sušaudyti du nekaltus brolius dvynius Snegyriovus, recidyvistas Zelencevas, kuris net sovietinėje kariuomenėje, vos sušilęs kojas, tuoj įtraukia kareivius į nusikalstamą plėšikišką gaują.

Imami į sovietinę kariuomenę net tokie, kurie naktimis šlapinasi į lovą, visą laiką serga (Musikovas) ir į Ostapą Benderį panašūs, kurie išmoko reikšti dideles teises, visiškai nieko nedirbti, grįsti savo gyvenimą akiplėšišku melu ir niekingomis apgavystėmis (Popcovas). Jų visiškai nebeveikia kariuomenės lazdinis muštras, nes vaikų namuose, visokiose kolonijose jie tiek daužyti ir talžyti, kad prie to yra visiškai pripratę, su tuo susitaikę.

Visi šitie nesuderinami, užnuodyti konfliktais žmonės – kareiviai sukišti į vieną kuopą, visi gyvena žeminėje, kur prie durų per du metrus į vidų teka ir ledėja ant laiptų besišlapinančių kareivių šlapimas, kur viduje ant apatinių narų šąla ir visą naktį be perstojo kosti sergantieji, nes juos, netekusius jėgų, stipresnieji nuo aukštutinių gultų numėtė žemyn, kur iš ryto nė vienas neklauso vadų komandos ir pradeda keltis iš guolio tik po to, kai budintysis su lazda pradeda vanoti šonus, kur kareiviams sumigus „blatnieji“ apvaginėja savo bendrus, kur... Argi įmanoma išskaičiuoti išradingų nevykėlių sukurtas ir kareivius ištinkančias nelaimes, kai jie pakliūva į šaltas kareivines ir turi gyventi pusbadžiu, arba gerti kokio mašininio tepalo, ir taip „persivalgę“, amžinai sirgti skysto viduriavimo ligomis... Rašytojas nė kiek neperdėdamas pastebi, kad tose kareivinėse jaunam žmogui nebuvo nė kiek geriau, kaip eiliniame gulago lageryje, ir jaunuolių mirtingumas čia taip pat buvo gana didelis.

O štai keletas sprangių ir prasmingų romano nuotrupų:

Socializmo įvaizdis: „Griežta valdžia ir mokslas prisakė jiems amžiną kovą, mirtiną kovą nugalint tamsos jėgas, iškovojant šviesią ateitį, už duonos kąsnį, už vietą ant narų, už... už viską kovoti ir dieną, ir naktį...“ (55 p.)

Kareivių darbas ir jo skatinimas: „Rąstų iškrovimas pirmoje kuopoje ėjo greičiau. Antroji kuopa tuoj pat perėmė tą patyrimą – ten taip pat pagal dirbančiųjų eilę kažkas pradėjo bėginėti ir baisingai keikdamasis su lazda telžė tuos, kurie tempė rąstą, savo klasės brolius, tarsi jie būtų paskutiniai kolchozo kuinai. Ši mūsų mielos krikščioniškos liaudies ypatybė, kurios atstovas nors ir laikinai gavęs kokią menkiausią valdžią, įnirtingai tyčiojasi iš savo brolių, kankina juos – plačiai išsikerojusi valstiečių kolektyvizavimo ir trėmimo laikais, įgavo vis didesnę jėgą, sukaupė vis daugiau praktikos ir, oi, kokia srove ji dar tekės per visą šalį, ir, oi, ką ji padarys su rusų liaudimi, kaip pakeis jos įpročius...“ (62 p.)

„Juk negali toks puikus, taip viliojančiai spindintis pasaulis, kurį dar taip neseniai vadino Dievišku, būti kiekvienam ir visiems negeras, vienodas, tuščias, kodėl jame visą laiką turi būti įtampa, nerimas, piktumas, juk jis ne dėl tokio sumanymo buvo sukurtas...“ (63 p.)

O štai klasikinis motinos – komjaunuolės – aktyvistės portretas: „Įsitraukusi į visuomeninį darbą, ji taip ir nesuprato, ką (kavalierius) Bojarčikas su ja darė. Iš kur ir kaip išėjo berniukas? Toks nusivylimas!.. Dvasia ji būdavo nepasiekiamuose aukščiuose, ir dėl to nebeatmena, ką šiandien valgė ir ar išvis valgė, kur ir kaip, su kuo miegojo ir išvis ar miegojo, kam paliko savo vargšą kūdikį.“ (129 p.)

Jos mažylis augo taip: „Pamestą, nepavalgydintą, nemaudytą Feliksą kūdikystėje maitino iš klubo bufeto sumuštiniais, žaliais kotletais, kietais irisais, sužiedėjusiomis bandelėmis. Jį tapšnojo, glostė, mėtė iki lubų kažkokios linksmai įkaitusios tetos, kaklaraiščiais pakinkyti dėdės su klydinėjančiomis akelėmis ir iš burnos trenkiančiu prastos degtinės kvapu. Nuo barškėjimo, nuo staugimo, nuo dainų, nuo kvatojimo Feliksas bemaž apkurto.“ (128 p.)

O štai grynai liaudiškai rusiškas (ar ne lietuviškas?) labai vykęs rašytojo pastebėjimas: „Na, garbingieji sveteliai!– ir neturėdamas jėgų tęsti kalbos, susivertė degtinę iki dugno, iki paskutinio lašelio, diriguodamas pats sau laisvąja ranka, susiraukęs pasėdėjo, klausėsi savęs, kaip ji ten, brangioji, šliaužia po raitytus žmogaus vidurius, maloniai šildydama pilvą, mostelėjo vis dar iš šonų kudlota galva: – Och ir gera ji, kurva!“ (212 p.)

Apie vyrą ir moterį: „...kad iki galo viską suprastum, teks iki kaklo prisigerti bjaurasties, pajusti slegiančios vienatvės svorį, pabendrauti su mirtimi, kad po to, tikriausiai, galėtum sau pasakyti: vyrai turi tik vieną moterį, po to visos kitos. Ir nuo to, kokia buvo pirmoji, priklauso visas vėlesnis vyriškumo likimas, jo sielos pilnatvė, charakterio bruožai, santykiai su pasauliu, kitais žmonėmis, pirmiausia, kitomis moterimis, tarp kurių yra jam padovanojusi gyvenimą motina ir moteris, leidusi pažinti beribio gyvenimo džiaugsmą, slaptą, saldų pasimaloninimą juo.“ (180 p.)

Taip stipriai ir sodriai apie Staliną dar neteko skaityti: „Išsigimėlių išsigimėlis, išsiritęs iš svetimos mėšlagrybių ir carinių žmogžudžių giminės. Iki antrojo Dievo nukryžiavimo ir vaikų žudymo priėjęs po to, kai Dievas jį už sunkias nuodėmes nubaudė nevaisingumu. Keršydamas už tai visam pasauliui, pasėjo nevaisingumą pačioje derliausioje Rusijos žemėje, užgesino susitaikymo ugnį pačios geraširdiškiausios liaudies sąmonėje, palikęs po savęs kalbančių luošių draiskanas, kurie nebegali suprasti kas yra darbas, kokia vertybė yra kiekvieno žmogaus gyvenimas, kas per brangenybė yra javų laukas...“ (226 p.)

Knygoje įvykiai plaukia ramiai, solidžiai, kaip ir pats tekstas. Tik perskaitęs šią knygą suvokiau, kodėl didžiam Rusijos rašytojui, Astafjevui Viktorui Petrovičiui, kai prieš pat mirtį norėjo padidinti menką senatvės pensiją, vietiniai vadukai pasakė: „Už tokias knygas pensijos nedidinamos“. Tai mane baugino seniau ir baugina iki pat šiol.

Ir dar. Astafjevas didelis ir principingas. Ir turbūt normalu, kad jo meilė paprastam rusui yra tokia beribė, vaiski, daiktais dvelkianti švelnia idilija. Kitos tautybės skaitytojui taip gali neatrodyti.