Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Viktoras Petrovičius Astafjevas

Виктор Петрович Астафьев

Apie:

Rusų prozaikas, publicistas, scenaristas. Gimė gegužės 1 d. Krasnojarsko krašto Ovsiankos kaime, valstiečio šeimoje. Nuo pat vaikystės gyveno gimtajame kaime ir patyrė visą stalininio žemės ūkio siaubą. Jo tėvai buvo „išbuožinti“ (iš jų, kaip baisiausių nusikaltėlių, buvo atimtas visas per amžių dorai uždirbtas turtas ir gyvenamasis namas) ir būsimam rašytojui, išguitam iš tėvų namų, prieglobsčio teko ieškotis valdiškuose vaikų namuose.

1942 m. V.P. Astafjevas savanoriu išeina į karą ir būdamas eiliniu kariu atsidūrė pirmose fronto linijose. Viename mūšyje buvo sunkiai sužeistas. Po karo dirbo tekintoju ir pagalbiniu darbininku. Pradėjo rašyti nedideles korespondencijas, kurias spausdino laikraštyje „Čusovo darbininkas“ („Чусовский рабочий“). 1951 m. pasirodė jo apsakymas Pilietinis žmogus (Гражданский человек), o 1953 m. – pirmoji apsakymų knyga Iki kito pavasario (До будущей весны).

1959 – 1961 m. mokėsi Maskvos aukštuosiuose literatūriniuose kursuose (M. Gorkio institutas). Nuo tų metų V.P. Astafjevas Uralo, Permės ir Sverdlovsko kraštų žurnaluose spausdino aktualius, psichologiškai išbaigtus kūrinius. 1966 m. pasirodė apysaka Vagystė (Кража), 1967 m. – Kažkur griaudėja karas (Где-то гремит война). Taip pat autobiografinio pobūdžio apsakymai – Paskutinis nusilenkimas (Последний поклон), o 1968 – 1992 m. paskutinės jo dalys Pramuštgalvis (Забубенная головушка) ir Vakaro godos (Вечерние раздумья).

Iki 1963 m. V.P. Astafjevas gyveno ir dirbo Permės srityje, tačiau kasmet lankėsi savo gimtajame kaime, pergyveno dėl jo sunkių laikų, žmonių gyvenimo nepriteklių. Jį vis labiau domino Sibiro valstiečių gyvenimo problemos. Tuo laiku rašė vieną svarbiausių savo gyvenimo kūrinį Caras – žuvis (Царь-рыба) (1972 – 1975 m.).

1964 – 1979 m. rašytojas gyveno Vologdoje, o 1980 m. grįžo į savo gimtąjį kaimą. Čia jis įtemptai dirba ir parašė ne vieną kūrinį: 1986 m. – Liūdnas detektyvas (Печальный детектив), 1989 m. – Liudukė (Людочка). Pasirodo ir publicistiniai kūriniai: Viskam savas laikas (Всему свой час) (1985 m.), apysaka Matanti lazda (Зрячий посох) (1988 m.). 1980 m. parašė dramą Atleisk man (Прости меня).

1991 – 1994 m. išspausdintos net trys rašytojo knygos, tarp kurių yra romanų, apsakymų, rašytojo užrašų. Prieš mirtį rašytojas sukūrė romanus: Prakeikti ir užmušti (Прокляты и убиты), Placdarmas (antra dalis) (Плацдарм), Taip norisi gyventi (Так хочется жить). V.P. Astafjevas mirė 2001 metais, Krasnodaro krašte Ovsiankos kaime. Ten pat buvo palaidotas.

Jo žmona Marija Semionovna Kariakina padėjo savo vyrui nešti nelengvą tikrojo rašytojo dalią, kai tekdavo įveikti gausią kritiką, nepaisyti komunistų partijos ir „kegebešninkų“ gaujos persekiojimų, rašyti tiesą apie karą ir sovietinį kaimą. Ji visą laiką buvo kantri rašytojo sekretorė ir pagalbininkė literatūriniuose reikaluose.

Nuo 1958 m. V.P. Astafjevas buvo sovietinių rašytojų sąjungos narys, nuo 1991 m. šios organizacijos valdybos sekretoriumi, buvo renkamas deputatu į Aukščiausiąją tarybą, buvo Europos rašytojų asociacijos (Europos forumas) vice – prezidentu. Du kartus buvo apdovanotas valstybine premija, turėjo ir kitų apdovanojimų.

V.P. Astafjevo kūryboje ryškiai atsispindėjo frontinė „apkasų tiesa“, kuri nebuvo priimtina valdžiai ir oficialioji kritika ją sutikdavo „atlenktais durtuvais“. Kaimo „pakeltojoje velėnoje“ V.P. Astafjevas matė visai ką kitą, nei M. Šolochovas. Jis drąsiai paneigė lenininį mitą apie kolektyvinio darbo galimybę ir parodė, kad Rusijos valstiečio daugiau kaip pusšimčio metų nežmoniškai skurdus gyvenimas nepasikeis tol, kol nebus atsisakyta katorginio ir pusiau baudžiavinio kolektyvinio darbo. Kaimo gerovę gali sukurti tik valstietis – šeimininkas, o ne kolektyvinis baudžiauninkas.

Knygoje Paskutinis nusilenkimas V.P. Astafjevas rašė: „Nėra nieko bjauresnio už rusišką buką kantrybę... Tada, trisdešimtųjų metų pradžioje, jei kiekvienas valstietis būtų nusišnypštęs į smarkiąją valdžią – tai snargliais būtų nuplovęs visą tą brūdą kartu su sėdinčiu ant liaudies sprando beždžioniškos išvaizdos gruzinu ir visais jo rėmėjais.“


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Vagystė : apysaka / iš rusų k. vertė D. Linčiuvienė. - Vilnius : Vyturys, 1989. - 214 p.
Paskutinis atsisveikinimas ; Piemuo ir piemenaitė : apysakos / iš rusų k. vertė J. Kardelytė. - Vilnius : Vaga, 1985. - 434 p.



Gimė: 1924-05-01
Mirė: 2001-11-29
 


 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą