Прокляты и убиты. Книга вторая. Плацдарм

Antra epopėjos dalis, tai knyga apie karą, kurį ant savo pečių nešė eilinis Rusijos žmogus. Tai knyga apie kareivį, jo mirtį, jo vargus, mažas ir dideles pergales. Be butaforinių kamufliažų, be išdidžių ir skambių šūkių, be jokio „šaunumo ir didvyriškumo“, kuris būdingas karo ir pergalių ideologams. Didybės nėra karo ugnyje, kur gyvas žmogus gyvas gali išbūti tik įsirausęs į žeme, nes ant jo galvos krenta sviediniai ir bombos ir kur žmogaus kūnas, prieš kelias sekundes buvęs sveikas, čia pat žiauriai sužalojamas, jo kraujas susimaišo su purvu ir žemėmis, ir pati žemė gimdytoja pradeda dvokti trempiamo pasaulio degėsiais ir pūvančių lavonų tvaiku.

Tokia nepagražinta V. P. Astafjevo tiesa apie karą daug kam putininėje Rusijoje nepatiko ir nepatinka. Rašytojas gaudavo daug grasinančių laiškų, net tokių, kuriuose buvo žadama jį užpulti ir išdurti jo vienintelę per karą išlikusią sveikąją akį. Bet rašytojas nieko nepabūgo ir viename laiške savo knygos recenzentui rašė: „Kas dėl jūsų mylimos partijos, tai ištaisiau tik kai ką, nes esu įsitikinęs, kad žemėje didesnės nusikaltėlės už komunistų partiją nebuvo. Nors jos visos kūrėsi ir kuriasi pagal elementarios bandos schemą – valdovas, jo draugai, šešiukės, budeliai, pataikūnai – išdavikai. Pats baisumas yra tai, kad mūsų brangiosios „epochos sąžinės ir garbės“, kuri papuošė savo istoriją neišsakomais nusikaltimais, svarbiausi darbai tebėra ateityje – ji paims valdžią, susidoros su liaudimi, kuri pabandė jos neklausyti, ir pabaigs tuo, kad prieš galutinę savo mirtį trenks durimis, t. y. išprovokuos atominį karą, nes nėra tokios gėdos, tokio niekšiško dalyko, kurio ji, tankindama savo ambicijas, negalėtų peržengti“.

Antrojoje knygos dalyje susitinkame su tais pačiais veikėjais (kai kurie jų žūva arba jau žuvo), tik veiksmas jau vyksta ne užfrontėje, o pačiame „pragare“ – fronte, kur buvę naujokai turi šturmuoti Didžiąją upę ir įsitvirtinti kitoje jos pusėje – placdarme. Upė plati – pusantro kilometro, srauni, gili. Besiruošiant operacijai atėjo ruduo ir pasirodė pirmieji ledokšniai. Upės forsavimą rašytojas apibūdino detaliai – nuo pasiruošimo iki persikėlimo per ją ir tolesnių veiksmų placdarme (keliolikos dienų įvykiai). Tai ir sudaro antros romano dalies turinį. Yra kraupių vaizdų, skaudžių praradimų, kurie susiję su vadų nemokšiškumu, niekam netikusiu karinės operacijos planavimu ir t.t.

Normaliai gyvenančiam žmogui sunku įsivaizduoti ką reiškė forsuoti plačią Didžiąją upę, kai tai daroma abiem fronto pusėm įsitraukus į žūtbūtinę kovą. Pirmiausia, kareiviams reikėjo plaukti per ledokšniais besisupančią upę; šiokius tokius pačių sukaltus ir surištus plaustelius turėjo iš šimto tik dvidešimt kareivių ir tai ant jų plaukė ne žmonės, o buvo sukrauti šautuvai, šoviniai ir kita karinė amunicija; forsavo upę naktį, kurios smarki srovė daugelį nunešė tolyn, suklaidino, ir kareiviai išplaukė ne ton svetimon pusėn, o prie savojo kranto; tokių „paklydėlių“ laukė saviškiai, kurie pyškino su naujausiais kulkosvaidžiais ir neleido nė iš tolo prisiartinti prie kranto; paklydėliai buvo traktuojami kaip dezertyrai; vokiečiai į forsuotojus atidengė peklišką, iš anksto nutaikytą ir sukoreguotą ugnį, nes jie to laukė pasiruošę; virš upės suko ir suko priešo lėktuvai, be perstojo bombardavo – vanduo, susimaišęs su dumblu, žmonių lavonais ir gabenamais ginklais didžiulėmis sprogimų bangomis kilo į viršų ir krito ant plaukiančiųjų, nugramzdindama juos į mirtį; daugelis kareivių plaukė tik su apatiniais baltiniais, kad kitoj pusėj turėtų sausą drabužį ir galėtų persirengti – upė prarijo daugelio persikėlusiųjų ir drabužius, ir ginklus; naujų ginklų niekas nedavė, prasidėjo drabužių ir ginklų vagystės; iš forsavusių upę trisdešimties tūkstančių žmonių į kitą pusę beišplaukė tik dešimt ūkstančių. Iš kapitono Ščusio šturmo grupės 3000 žmonių beliko tik 500.

Pasiruošimą upės forsavimui rašytojas piešia taip:
„– Taip, taip. Jūs teisūs, berniukai, jūs visiškai teisūs (kalba operacijos vadas).
Tačiau „berniukai“ iš anksto žinojo: varys kariuomenę, varys kaip gyvulių bandą į vandenį, varys naktyje, ir ten nemokantieji plaukti pradės tempti su savimi į dugną ir skandinti mokančiuosius. Naujokai, įgėrę šalto vandens, apduję nuo išgąsčio, nuskandins ginklus, išmėtys šovinius ir granatas, viską pames.“ (489 p.).

Štai kaip pasitiko pasiklydusius upės forsuotojus, kurių buvo gana daug: KGB „kareiviai dirbo iš tikrųjų, gainiojo, murkdė į virpančią krūvą netekusius galvos kareivius, kurie vis plaukė ir plaukė ne prie to kranto, kur jie turėjo plaukti. Užtveriamoji ugnis iš naujų stambaus kalibro „dešeka“ kulkosvaidžių, kurių taip trūko placdarme, šiaušė upės vandenį neprileisdami prie kranto jokio gyvio. Baudėjai įgavo vis didesnį pasitikėjimą, laikėsi tvarkos, ir tas pienburnis, kuris dar neseniai bijojosi šaudyti į saviškius, dargi savo balso bijojosi, prišoko prie Erofiejaus ir Rodiono, nusitaikė į juos pistoletu.“ (512 p.).

Su tikraisiais kareiviais į ataką kartu ėjo baudžiamųjų būrių „nusikaltėliai“, tarp kurių dauguma buvo tik kariuomenėje veikiančios KGB klapčiukų apkaltinti nekaltieji kareiviai: „Jie painiojosi, krito, norėjo ir negalėjo už ko nors pasislėpti, įkristi į tamsiais kontūrais ryškiai viliojančią duobelę. Juos iš priekio pliekė priešo kulkos. Reikėjo jiems bent kiek sustoti, atsigulti – iš užpakalio tuoj pliekė užtveriamojo būrio kulkosvaidžiai (saviškių KGB kareivių). Pirmyn, tiktai pirmyn, tiesiai į kulkosvaidžių nasrus.“ (433 p.). Štai tokiais metodais buvo organizuojamas ir vaizduojamas didvyriškas rusų kariuomenės puolimas, kuris realiems kariniams veiksmams jokios reikšmės neturėjo. Taip vyko viešai neskelbiamas savo kareivių žudymas prie pat fronto linijos. Ne vienas tokio būrio kareivis, jei tik buvo įmanoma, pasidavė vokiečių nelaisvėn. Ir tai buvo ne kareivio, o žudikiškos stalininės politikos pasekmė.

Rašytojas rūsčiai smerkia karines avantiūras: „Karas, baisus savo beprasmiškumu, šlykštus jo nuoširdumas – tai nusikaltėliškas sielos eikvojimas, svarbiausiojo žmogaus turto, kaip ir eikvojimas žemės turto, kuris turi padėti žmogui gyventi ir tapti protingesniu. Juk kartu su žmogumi žūva, be pėdsakų dingsta nežinomybėje viskas, ką jis turėjo daryti pagal gamtos ir Kūrėjo pašaukimą. Dingsta gynėjas, veikėjas, žemės darbininkas ir niekada niekada, niekur daugiau jis nebepasikartos, ir jo išgelbėtasis pasaulis, išgelbėti visos žemės žmonės, negalės jo pakeisti žemėje, išpirkti savo kaltės prieš jį susitaikymu ir paminėjimu.“ (570 p.).

Knygos tekstas plaukia lygiai, kaip ta Didžioji upė prieš jos šturmą. Rašytojas nesivaiko emocionalinių ar kokių nors kitų efektų ir jei jie kyla, tai tik iš pačios kareiviško gyvenimo tėkmės, susipina iš kasdieninio kovojančių kareivių bendravimo, susišaudymų su priešu, veržimuisi į jų apkasus ir t.t. Pastebėsiu – rašytojas labai lipšniai, su įtikinančiomis smulkmenomis pavaizduoja savo herojus, nesvarbu ar jie būtų vokiečiai, ar rusai, armenai, gruzinai ir t.t. Bet ir nesusivilioja tomis smulkmenomis, o įtikinamai pagrindžia žmonių poelgius. Ne daugiau.

Nesileisiu į knygos atskirus epizodus, jų be galo daug – įdomių, negirdėtų, tikrų, nes juos rašė sąžiningai visus karo kelius eiliniu pražygiavęs kareivis – rašytojas V. Astafjevas. Pabaigoje tik pateiksiu laikraštinį išrašą, kaip Rusijos spaudoje po mirties buvo ginama jo knyga ir jis pats: „Jį, apkasų kareivį, tris kartus sužeistą, kontūzytą, komisarai bandė mokyti Tėvynės meilės. Komunistai, posėdžiaujantys krašto parlamente, siundė ant jo chamiškai nusiteikusius generalgubernatoriaus Lebedžio (lėktuvo katastrofoje žuvusio generolo – mano) valdininkus ... o senelį (rašytoją) įžeidinėjo dėl to, kad jo knygoje vokiečių kareiviai kvepėjo odekolonu, o mūsiškiai vaizduojami kaip patrankų mėsa. Net praėjus pusei amžiaus, kaip ir tada, nesame pasiruošę priimti tikros tiesos, kuri rodo kaip valdžia į dulkes trynė mūsų liaudį, kokią kainą teko apmokėti už mūsų pergalę“.