Московская сага. Тюрьма и мир.

Jaunoji karta – Borisas Gradovas (chirurgo Gradovo anūkas) grįžta iš Lenkijos, kur vykdė diversijas ir žudė Stalinui nepatikusius politinius veikėjus; Maskvoje girtauja, įsimyli, sportuoja, prisideda prie Vasilijaus Stalino organizuojamų sportinių kolektyvų veiklos ir po jo sparneliu išsigelbėja nuo kagėbistų persekiojimo. Jo motina užsienyje, ištekėjo už Maskvoje dirbusio JAV diplomato. Kirilo ir Sicilijos augintinis Mitia Sapunovas su savo draugu Krutilinu atsiduria Kolymos lagery, tampa vieno didelio „zekų“ (Sibiro kalinių – „blatniųjų“) būrio vadu, intensyviai ruošiasi pjautynėms su kita panašia grupe, kuri taip pat telkia savo pajėgas Kolymos lagery. Šios mafijozinės grupės yra įgijusios tokias galias, kad jų nurodymų klauso Stalino lagerių sargybiniai ir medicinos personalas. Apskritai kalinių trėmimo į Sibirą ir įdarbinimo veikla yra taip organizuota, kad į blatniųjų „zekų“ rankas yra patekę net laivai, kurie į Kolymą gabena ką tik nuteistus kalinius iš europinės Rusijos. Mafijozų vadai gyvena viskuo pertekę, be jokių skrupulų (kuo negalėjo pasigirti gyvenant laisvėje), naudojasi visais gyvenimo „malonumais“ – girtauja, ištvirkauja su moterim (šalia yra moterų lageris). Berija toliau vykdo savąją budelio misiją, planuoja užimti Stalino vietą ir taip pertvarkyti visą sovietų Sąjungos gyvenimą, kad būtų velniop nustumti išsigimę ir iškaršę partijos CK nariai ir visa partinė nomenklatūra. Jis yra visavaldis, nenugalimas sovietijos žmogus ir, kai užeina noras ir atsiranda poreikis, važinėdamas gatvėmis per binoklį ieško savo aukų – nusižiūri kurią gražesnę nepilnametę maskvietę, jo pavaduotojas generolas Nugzaras Lamadzė, parodęs jai KGB dokumentą, areštuoja ir pristato į Berijos maskviškį buduarą. Mergaitė stebisi, netiki savo akimis, kad nukvakęs senis Berija jai ką nors galėtų daryti, bet prie vakarienės stalo, apgirdyta migdomaisiais vaistais, nusiramina ir po to prasideda Berijos seksualinės orgijos.

Trečiojoje knygoje V. Aksionovas gana objektyviai vaizduoja jaunąją talentingąją Rusijos jaunimo kartą, kuri užtrokšdama ištvinusioje alkoholio jūroje, mėtosi tarsi žuvis ant ledo ir ne daug kam bepavyksta pakliūti į normaliąją gyvenimo tėkmę, surasti darbą, baigti mokslus.

Knygoje labai taikliai ir aštriai pavaizduotas „zekų“ (nekaltai nuteistųjų žmonių) gyvenimas. Jį gali suprasti kad ir iš medicininei apžiūrai išrikiuotų išrengtųjų kalinių nugarų: gydytojas „iš karto pamatė nemažiau trisdešimties nugarų... Kaip nuo geliančio danties sudejavęs, jis vieną ar dvi minutes žiūrėjo į tuos baisius paviršius – naujus furunkulus, furunkulus labiau subrendusius, apsiribojusius ir suakmenėjusius, į randus išpjautų furunkulų, išpjautų, natūralu, janyčariniu būdu – kur nors tolimuose lagerių punktuose, šviečiant žibalinei lempai – rėžė kartą, rėžė antrą, pakrapštė, užtamponavo; visokiausi odos išbėrimo variantai, tarp jų ir sifilitinės kilmės, džentelmeniški randų rinkiniai – padarytų peiliais, durtuvais, „nepavojingais“ skustuvo peiliukais, kai kurie ir chirurginiai, kaip neseno karo pėdsakai... odos būklė toli lenkė leistinas medicinos normas. Už tai literatūriniu ir meniniu požiūriu nenusileido, matėsi odos grafikos šedevrai, visos tos jau klasika tapusios pelės su katėmis, durtuvai – gyvatės, ereliai – mergaitės, buteliai – kortos...“ (123 p)

Kirilo ir Sicilijos gyvenimo sampratos ir jų pateikimo stilius prilygsta geriausiems Servanteso ar Bokačio knygų puslapiams. Ir aštrios satyros, ir tikrumo, ir grotesko, ir savotiškos kovos su vėjo malūnais – kiek tik širdis geidžia. Štai, kaip vykusiai rašytojas pateikia Cilės atvykimą gyventi pas vyrą Kirilą į Kolymos lagerį: „...sulinkusi nuo neįsivaizduojamo skaičiaus kietai prikimštų maišelių ir kitko, ji negrabiai krapštėsi trapu žemyn, suknelė, kaip visada, persikreipusi, plonos kojos neįsivaizduojamuose botuose, dar labiau neįsivaizduojama, tarsi iš Rembranto paveikslo, aksomo beretė ir iš po jos nutįsę, jau stipriai žilumu apėję rudi gaurai, pūdinės krūtys, kurios aiškiai netilpo į per siaurą paltą. Rodėsi, nuo maišelių ir krūtų svorio, bei to, ir pritrenkiančio susitikimo momento, ji tuoj pat išgrius. Ir iš tikrųjų, pats pirmas žingsnis kolymiškąja žeme, ir ji užkliūva už rąsto, užsikabina už virvės, įslysta į balą ir suklumpa ant kelių į purvyną. Krentant sumataravo jai už nugaros ir stiprokai, tarsi kopūstgalvė, trenkėsi į tarpupetę, Karlo Markso biustas, kuris, tarsi „zekas“ iš už spygliuotų vielų, spraudėsi savo veidu iš paskirtos pakuotėje vietelės... Kirilas puolė, už pažastų sučiupo žmoną, o ji per petį pažvelgė į jį, iš kart pažino, jos burna, su nevykusiai apteptomis lūpomis, prasivėrė su išsekinančiu ir ilgu, kaip garlaivio švilpimas, riksmu: „Kirilai, mano brangusis!..“–  „Ciliute, Ciliute mano atvažiavo, saulelė...“ (9 p.) Visi, kas mato, suėmę pilvus kvatojasi. Laivo įgula nuleido ant prieplaukos Cilės turtą – du lagaminus ir „dėžę su marksizmo klasikų knygomis“.Autorius taikliai pastebi – ji priklausė nedideliam būreliui žmonių, kurie „nepastebi detalių, nes gyvena tik pagrindinių idėjų pasaulyje.“ Ji atvyko į Kolymą dėstyti marksizmo. Jos vyras Kirilas, vienuolio Stasio paveiktas, Kolymoje virto kataliku ir savo lūšnoje – kambary pasistatė mažą altorėlį. Cilė, žinoma įsižeidė, bet nekoneveikė vyro ir ant to paties altoriaus pastatė iš Maskvos atsivežtą Stalino portretą. Gaila, kad V. Aksionovas šios įdomiai atsivėrusios pasaulėžiūrų sankirtos peripetijų neišplėtoja iki pabaigos ir nutraukia ją keliais aprašytais epizodais.

Daug kam, kurie knygą skaito dabar ir negyveno aname politinių iškrypėlių vadovaujamame pasaulyje, knygoje pateikti įvykiai ir ypač vadų charakteriai gali pasirodyti perdėti, netikroviški. Dėl to rašytojas pateikia statistinę tuometinės visuomenės charakteristiką: „Galų gale buvo tobulai subalansuota visuomenės sudėtis: dvidešimt penki milijonai lageriuose, dešimt milijonų kariuomenėje, tiek pat valstybės saugume ir sargybos sistemoje. Likusi veikliosios visuomenės dalis sunkiai dirbo.“ (22 p.). Beje visas antrasis knygos skyrius pašvęstas visapusiškam visuomeninių reiškinių aptarinėjimui ir visiškai iškrenta iš romano konteksto. Tai, mano manymu, yra rimtas, nors ir prasmingas, šio romano trūkumas.

Magadanas – didelis Sibiro miestas, gulago kelių sankryža. Kai atvykusi pas vyrą Cilė pažvelgė į saulėlydžio užlietus kalnelius ir namus, neaprėpiamas laukų tolumas, atsidususi pasakė: „Geras“. Kirilą taip pat tarsi apėmė pasididžiavimo jausmas dėl „šio miestelio ant (žmonių) kauliukų“, dėl šiais statiniais išreikštos „gėdos ir ilgesio“. Kiek Sibiro platumose tokių miestų, kurie buvo panašiu būdu pastatyti aštuonioliktajame, devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuose? Kiek ten ilsisi Lietuvos tremtinių kaulelių?