451° Farenheito

Ar kada nors susimąstėte, kodėl apie paiką, tuščią žmogų kartais pasakoma: „Tai kad jis, ko gero, per visą savo gyvenimą nėra nei vienos knygos perskaitęs“? Negi knygos „pripildo“ žmogų? Tam tikra prasme – taip. Žinoma, ne visos. Nes prisiskaitymas, kaip taikliai pastebėjo viena literatūrologė, toli gražu nėra lygus apsiskaitymui. Tai kaip yra iš tikrųjų?

Knygos skatina žmones mąstyti. Skatina nesutikti su autoriumi ar pritarti jo pozicijai, leidžia skaitytojui vaizduotėje kurti aprašomų veikėjų ar vietų paveikslus, pabėgti nuo kasdienybės į gražesnį – knygos – pasaulį. Galiausiai – knygos suteikia galimybę perskaityti ne tik jose surašytus žodžius, bet ir pajusti jėgą, slypinčią už žodžių. Tarp eilučių ar paraštėse.

Nors 2008–ieji Lietuvoje paskelbti skaitymo metais, dažnai padejuojama, kad skaitymas šiomis dienomis esti ne daugiau kaip prievolė ar yda. Tai yra – skaitoma arba todėl, kad to reikia mokslui ar darbui, arba norint greičiau „užmušti“ laiką.

Šį kartą ne apie tai, kiek žmonių Lietuvoje ir pasaulyje vis dar skaito savo malonumui. Mėgti ar nemėgti skaityti – skonio reikalas.

Bet dabar įsivaizduokite tokią situaciją – knygų nebelieka. Bibliotekos sunaikinamos, turėti knygų savo namuose – nelegalu. Jei kuriuose nors namuose aptinkama knygų – tokie namai sudeginami. Baisoka, ar ne?

Būtent apie tokią ateitį rašoma „451° Farenheito“. Gajus Montegas 10 metų dirba gaisrininku ir jam patinka šis darbas. Patinka naktiniai reidai, liepsnos, viską paverčiančios pelenais. Tiesa, gaisrininkų darbas kiek kitoks, nei dabartinių – jų pareiga ne gesinti gaisrus, bet juos sukelti. Gaisrininkai degina knygas, degina namus, kuriuose jos slepiamos, o kartais (jei jau kitaip neišeina) kartu su knygom sudegina žmones.

Ir dėl ko visa tai? Dėl taikos. Dėl visuotinės ramybės. Dėl to, kad žmonės būtų laimingi. Dėl to, kad nepradėtų klausinėti „kodėl?“. Nes jei žmogus pradeda klausinėti „kodėl?“, jis nėra laimingas.

Gajui Montegui nekildavo tokių klausimų. Iki tol, kai vieną naktį sutiko merginą, keistą merginą. „Keista“ ji buvo todėl, kad mėgo vaikščioti pėsčiomis (ir naktį), kad su savo šeimos nariais kalbėdavosi apie viską, kad žinojo, ką reiškia, kai pienė nusitrina į smakrą, kad uostė nukritusius lapus, kad kartais pažvelgdavo į žvaigždes, o lietaus skonis, pasak jos, buvo kaip vyno. Kad jai buvo įdomiau ne „kaip?“, o „kodėl?“. Žodžiu – nelaiminga ir antisociali.

Tačiau Montegas jautėsi taip, tarsi būtų pažinojęs ją visą savo gyvenimą. Kai tuo tarpu su savo žmona iš viso neturėjo apie ką kalbėtis. O gal tiksliau – neturėjo netgi kada nei kaip kalbėtis – Mildred ausis beveik visą laiką būdavo užsikišusi ausinėmis, o jos akys ir dėmesys buvo prikaustyti prie trijų televizijos sienų, mirgančių ryškiom spalvom ir plyšaujančių kiaurą dieną. Jis net nebeprisiminė, kur jiedu susitiko pirmą kartą.

Nuo susitikimo su keistąja Klarise Montego gyvenimas ėmė keistis. Tai buvo tarsi mažas grumstelis, išjudinęs milžiniškus riedulius ir sukėlęs jų griūtį. O gal anksčiau jam tik trūko drąsos? Nes, Klarisės manymu, Montegas esąs kitoks nei kiti gaisrininkai. Ir ji neklydo.

Be abejo, šalia šios knygos verta prisiminti ir keletą kitų ateities vizijų. Filmuose „V – tai vendeta“ ir „Ekvilibriumas – pusiausvyra“ vaizduojama panaši situacija – tik ten už įstatymo ribų – ne tik knygos, bet ir paveikslai, kitokie meno dirbiniai, praktinės naudos neteikiantys gyvūnai (pvz., šunys), ar tiesiog kitoks elgesys.

Knygoje „Siuntėjas“ pasakojama apie tobulai sutvarkytą ir sureguliuotą visuomenę. Čia nėra knygų – išskyrus dvi: žodyną (tam, kad būtų galima pasitikrinti žodžio reikšmę ir vartoseną) ir telefonų knygą. Visuomenė, neskaitanti knygų nesuka sau galvos problemomis ir yra laiminga. Visuomenė, neskaitanti knygų, nebemąsto. Visuomenę, neskaitančią knygų, lengviau valdyti.

„451° Farenheito“ – sukrečianti ateities vizija. Ar labai tolimos? Kas žino. Jei žmonės ir toliau gyvens televizija ir internetu, jei vis rečiau pakels galvą į dangų, jei knygos bus be gailesčio „karpomos“, cenzūruojamos ir adaptuojamos (tai yra – skaitytojui pateikiamos sukramtytos ir suvirškintos), tada tokia ateitis – ne už kalnų. Ar mes turime galimybę ką nors pakeisti? Taip. Kaip tai padaryti? Skaityti knygas ir netylėti, jei joms kas nors grasintų uždegtu degtuku. Suprantant tai nebūtinai tiesiogiai. Nes knygai sudeginti, pasak Ray Bradbury, yra ne vienas būdas.