14,99 €

Maištingasis Frederikas Beigbederis (lietuviškai šią sunkiai įsimenamą pavardę mėgstama tarti Beibėdė) vadinamas "sunkiasvore" prancūzų literatūros ir visuomenės informavimo priemonių žvaigžde. Mūsų šalies skaitytojai su šiuo kūrėju susipažino iš jo romano "Meilė trunka trejus metus", tačiau Lietuvoje kur kas daugiau reklamuotas ir skaitytas buvo jo "14,99 EUR".

Pats autorius pripažįsta, kad jį labai nustebino romano "14,99 euro" sėkmė Rytų Europos šalyse. Tad ir pažiūrėkime, ar  buvo jis vertas tokio susidomėjimo?

Šį istorija yra apie reklamos kūrėją, spjaunantį į paties šulinį - kritikuojantį savo reklamos amatą, kapitalizmą, pinigų galią, todėl neišmanančiam reklamos kūrimo virtuvės knyga netgi galinti praplėsti akiratį. Tačiau pamėginus įžvelgti "14 EUR'uose" kažką nepaprasto, ypatingo, negirdėto, tenka nusivilti. Makabriškasis autorius vartoja tas pačias nuvalkiotas filosofijos tiesas, kartais net linksta į publicistinius motyvus ir, be abejo, grubia maniera mėgina šokiruoti skaitytoją, sukelti afektą. Štai efektingiausias ir originaliausias, kaip man pasirodė, pavyzdėlis iš knygos:

Filmuodavau merginas, kai mano bendrininkas, užsikrėtęs AIDS, jas dulkindavo be sargio. Mergina, žinoma, niekada to nežinodavo. Po to slapčiomis ją filmuodavau einančią į laboratoriją savo tyrimo rezultatų. Orgazmą patirdavau tą akimirką, kai ji sužinodavo, kad yra seropozityvi. Ejakuliacija įvykdavo, kai ji atplėšdavo voką. Tai aš išradau aidsofiliją.

Knygoje autorius pateikia daugybę panašių įmantraus iškrypėliškumo ir amoralaus elgesio pavyzdžių. Tačiau anokia čia idėjinė "inovacija" – mūsų paaugliai galėtų neprastesnių pokštų sugalvoti.

Rašytojas kūrinio audinį kurpia trumpomis frazėmis, formuluotėmis, aforizmais – tokio stiliaus jį išmokė reklamos kūrėjo, arba kreatyvo, amatas. Bet neretai savo pasakojimą F. Beigbederis apkaišo blankios filosofijos ir žarstomų faktų, naivių dėlionių intarpais – tarsi mėgintų pademonstruoti puikų išmanymą literatūros, filosofinės minties ir meno srityse:

Skaito tik savižudžių rašytus kūrinius: Hemingvėjaus, Kavabatos, Gari, Šamforo, Senekos, Rigo, Petronijaus, Pabatos, Lafargo, Krevelio, Cveigo, Drijė, Monterlano, Mišimos, Deboro, Lamarš-Vadelio...

Neteigiu, kad toks braižas yra netinkamas – nuolat kartojami žinomi reklaminiai šūkiai net suteikia knygai patrauklumo, bet štai vienam faktų kratiniui knygos pabaigoje ėmus panašėti į mokslinę fantastiką, pagalvoji: "Nei šis, nei tas". Šie "Keturiolika kablelis devyniasdešimt devyni euro" yra lengvas skaitalas, sukurtas remiantis geriausiomis eilinės postmodernizmo tuštybės, dabartinės visuomenės ydų, naivumo ir "rašymo-dėl-knygos-pardavimų" tradicijomis. Kažkur tarp eilučių rašytojas sugebėjo įkišti patrauklumo magnetą – kad ir paskutinysis knygos skyrius, kuriame herojus mirties akimirką išvysta prabėgant ne gyvenimo kadrus, o žinomus reklaminius šūkius. Tačiau įdomūs ir patrauklūs gali būti ir visokiausi pakaitalai: tikros meilės, tikro verslo, tikros kūrybos.

Dėl paprasto literatūrinio stiliaus trijų vakarų "14 EUR'ams" sudoroti užtenka, bet, manyčiau, po darbo dienos likusį vertėtų išnaudoti vertingesniems užsiėmimams. Tai vienos skaitymo pastangos romanas. Jei kas bandytų pagerinti kūrinį "14 EUR", tai jį tiktai pribaigtų.

Tiesa, nuolat kartojamas reklaminis šūkis "Kad lieknėtų kūnas, o ne protas" panorusiam skaityti šią knygą turėtų įsiminti ilgam laikui. Tačiau jei jau skaitote patys, verčiau nedovanokite jos artimiems žmonėms jums brangių švenčių proga.