14,99 €

"Aš Esu Visur. Nuo manęs nepaspruksit. Kur tik pažvelgtumėt – visur karaliauja mano reklama. Draudžiu jums nuobodžiauti. Trukdau jums galvoti. Naujumo terorizmas padeda man parduoti tuštumą. Paklauskit bet kurio banglentininko – kad išsilaikytum paviršiuje, reikia, kad po kojom būtų tuštuma. Aš skelbiu, kas yra Tikra, kas yra Gražu, kas yra Gera". "14.99 €" – jau antroji į lietuvių kalbą išversta (pirmoji – "Meilė trunka trejus metus") prancūzo F. Beigbederio knyga. Rašytojas pabėgo iš garsios reklamos agentūros ir atvertė kortas. Demaskavo reklamos pasaulio džiungles, tapo itin reklamuojama (!) literatūros žvaigžde, teigiančia, kad literatūra yra viena iš paskutinių vietų, kur dar nėra reklamos. Nors man tos reklamos knygoje pasirodė kaip tik apstu – su tokiu nevaldomu įniršiu Beigbederis užsiima antireklama. Be to, romanas parašytas (pradedant nuo pavadinimo) itin kapota, nusausinta, vis dėlto specializacijos pažeista kalba – vargu ar jo paties ir didžioji dalis dabar išleidžiamos literatūros išliko tokia nekalta, kaip norėtųsi autoriui. Nors skaityti (tiksliau, vartyti, o gal – perjunginėti?) "14.99 €" yra smagu, patogu, kai eini ruošą, gali nesivargindamas atsiversti pabaigą, vėliau grįžti į pradžią: "Pasaulio čempionato finale ne Prancūzija sutriuškino Braziliją, o "Adidas" sutriuškino "Nike"; "Mano mėgstamiausia antraštė – Pasiruoškit jo norėti. Kadaise, kai žmones kankindavo, sakydavo jiems "tu kalbėsi", dabar – "tu norėsi"...

Girdėjau, kad egzistuoja paslėpta reklama, kuri per šimtąsias sekundės dalis paveikia žiūrovo smegenų pusrutulius. Ir niekur nesidėsi. Apkrėstos smegenys toliau gamina reklamos mikrobų grandinę. "Gimiau nerūkantis!" – tokius sveikinimus nerūkymo dieną gimusiems kūdikiams sugalvojo įteikti sostinės valdžia. Ne, tai ne balandžio pirmosios pokštas. Valstybinis radijas rimtu tonu išplatino šią džiugią žinią.

Suku aplinkui, nes akys vis nesisuka į tą televizijos reklamą. Prisakiau sau surasti joje ir gerų dalykų. Geriausia, žinoma, tuo metu paspausti mygtuką "Mute" ir užkaisti vandenį – per karščius, saldų akacijų ir jazminų žydėjimą rekomenduoju kuo dažniau gerti žaliąją arbatą su citrina. Dar gerai, kad per reklamą pamiklini atmintį skaičiuodamas, kas iš pažįstamų mielų aktorių atsilaikė ir dar ten nenusifilmavo. Arba kokio sviesto, varškės ir raugintų kopūstų reklama dar nepasisavino – juos ir perku (iš prigimties esu opozicijoje).

Kalbant rimčiau, tai maigydamas pultą stabteliu nebent ties... Vilniaus TV reklama, turbūt nebrangia, informatyvia: jei ateisi, tai gausi nusipirkti tą ir tą, o taksi "Kabrioleto" numeris toks ir toks. Kuo mažiau pretenzijų, manipuliacijos ir meninių poteksčių! Ką, sakykite, nori išlementi LTV, apmokėjusi vos ne 15 sekundžių telenovelę su traukiniu ir pavargusiu lyrišku vyriškiu (akt. O. Ditkovskis), laukiančiu tyliai artėjančios moters perone? Kad gyvenimas gražus ir dabar abu tyliai žiūrės Lietuvos televiziją?

Tačiau iš tiesų mėgstu nieko, išskyrus pavasarį ir vasarą, nereklamuojančią LTV reklamą (užsklandas) su mūsų nespalvingos praeities kronika: skubančios kojos, troleibusai, veidai ir balkone miegantis vaikas; plūduriuojančios valtys su besideginančiomis ir žvejojančiais; mirguliuojanti užmiestinė flora ir fauna – ji dar neišnyko iš mūsų techninio peizažo?

Bet dar lieka daug kitos, svetur ar namie pagamintos, įgarsintos reklamos. Regis, vartok ir gyvensi. Tik tada ir gyvensi!

Na, jeigu reklama yra neišvengiamas komercinės televizijos atributas, jeigu ji maitina ten dirbančius žmones, tai ar save gerbiantys prestižinių laidų autoriai neturi teisės ir noro pasirūpinti, kad jų laida būtų suvarpyta bent jau ne sauskelnių ir dantų pastos, o, sakykim, tą laidą remiančio dienraščio ir naujos technikos reklamos? Paistalai? Visa reklama vienoda, čia nepasodinsi iešmininko, o gal valstybinė televizija jau ir mėgina kai ką atseikėti?

Nekontroliuojama reklamos masė gali ir atsirūgti. Štai povandeninės srovės jau pagraužė "geriausio dienraščio" pamatus. Skelbimų paklodės pamažu užklojo "Mūzų malūną", vėliau ir kitus puslapius. Nebėra ką skaityti. Ir štai – skelbimas su akcijos priedanga: "Tie, kurie užsiprenumeruos mūsų laikraštį metams ar pusantrų, mokės pigiau!" Aha!

Tuos, kurie mėgsta žiūrėti filmus per televiziją, reklaminiai klipai, atrodo, ypač pjauna. O aš, praėjusio šimtmečio kino mėgėjas, reaguoju stojiškai – tarsi į senos juostos įbrėžimus ir trūkinėjimus. Jei filmas geras, tu jį pažiūrėsi iki galo net ir su bloga reklama! Taip TV4 "Kino klasikos" rubrikoje (ši televizija moka naudotis turtingais kino fondais) vėl pasižiūrėjau G. Šengelajos "Pirosmanį", L. Visconti "Roką ir jo brolius". Paprastai klasika per visas televizijas rodoma po pietų arba vidurnaktį – nepatogus laikas yra dar viena kaina, kurią reikia sumokėti už gerą kiną.

Retą laimikį aną savaitę sugavo R. Paleckis. Savo laidoje "Prašau žodžio" parodė iš rusų televizijos gautą filmą apie Viktorą Uspaskichą "Gyvena toks vaikinas". "Vaikinui" teko atsisėsti į apklausos krėslą ir atlaikyti atakas iš kelių pusių – kodėl jo inicijuoto referendumo sąrašuose daug "mirusių sielų" ir kaip jis tapo šitaip giriamu filmo herojumi? Vis dėlto "choras" kairėje kadro pusėje pripažino: filmas yra gera reklama, nes parodo, kad rusams Lietuvoje gyventi galima, jie įstengia net štai šitaip prasimušti. Regis, net pono Viktoro referendumo fiasko nekenkia jau seniai nupieštam "savo vaikino" įvaizdžiui – po šios laidos, girdėjau anonsą, ir "Korida" jį pasikvietė prie barjero.

Ne tik tie patys politikos ir visuomenės veikėjai yra tąsomi po visų kanalų laidas ir šou. Nesulaukusios sauso vidurvasario išseko ir nususo ekrane narpliojamos temos. "Korida" nusiplūkė bežaisdama ir ėmė tuščiai mosikuoti raudonu skuduru. Beglobius vaikus ir valkatas – į koncentracijos stovyklas! Beveik tokie šūkiai su pakikenimais (juk mes darom nelabai rimtai, buliaus vaidmeniui sunkiai prisiprašom kokį veikėją, nes jis savo poziciją turi "ekranizuoti", sutirštinti), su finaline linksma daina, nei iš šio, nei iš to nukritusia į "Koridą" turbūt iš "Pageidavimų koncerto", šiurpino ir mane, ir studijoje sėdinčią publiką. Laidos autoriai prisikalbino trijulę tikrų valkatų – jie atėjo nusiprausę, susišukavę, tačiau be šypsenų ir su nesuvaidintom savo nuopuolio ir skundų istorijom. Efektas buvo atvirkštinis – žaislinė "Koridos" špaga (veikiau, dalgis) atsimušė į akmenį. Vienas iš bepasių piliečių stodavosi ir, įkvėpęs oro, pradėdavo: "Atsakysiu dabar prieš visą Lietuvą". Antras pliurpė apie savo žmonas ir apsunkusį peteliškės gyvenimą. Trečias mąsliai žvelgė pro storus akinių stiklus. Kitoj pusėj buvo pasodintas dar ir ketvirtas, išsiveržęs iš "socialiai nebrandžių asmenybių" būrio, dabar sunkiai dirbantis ir rūsčiai į anuos žvelgiantis. Gražu buvo pažiūrėti, kaip šitos suplanuotos masuotės fone per kelias minutes nublanko pagrindiniai laidos personažai. Tiesioginės laidos todėl ir įdomios, kad joms kartais padiriguoja ne režisierius, ne vedėjas, o pati tele-vizija, išsiryškindama dėmesio vertą objektą.