Kelios kėdės, žvakidė, puokštė žalių balionų... Aplink tvyro jauki atmosfera. Maironio muziejaus ir buvusio namų šeimininko svečiuose – Eugenija Vaitkevičiūtė ir jos nauja knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas“. Pavakarys, Kaunas tirpsta žiemiško ketvirtadienio tamsoje, kviesdamas užsukti ir pasiklausyti praeities muškietininko, kultūros dirvose besigalynėjusio mistiko gyvenimo nuotrupų.
Nustebau. E. Vaitkevičiūtė nusprendė papasakoti ne apie tą A. Herbačiauską, kurį mes įpratę atsiminti. Savo knyga pakvietusi pamiršti spiritistiniu, paslaptingu šydu apgaubtą rašytojo gyvenimą, knygos autorė neria į kultūrines, literatūrines gilumas, kažkur tarp Lietuvos ir Lenkijos. Save vadinęs dviejų tautų žmogumi, A. Herbačiauskas stebina net iškeliavęs anapilin: vakaro metu sklando paslaptinga dvasia, minimi mistiniai dalykai įgauna pagreitį ir kelionė knygos puslapiais prasideda.
Su lengva ironija ir vos juntamu sarkazmu prakalbus apie A. Herbačiausko ir Maironio literatūrinius bei asmeninius santykius, įsivyrauja žaisminga nuotaika. E. Vaitkevičiūtės knygoje pereinama nuo faktologijos prie grožinės literatūros, kūrinyje atskleidžiamas išsamus A. Herbačiausko gyvenimo kontekstas, juntama kultūros šviesuolio gyvensenos motyvacija. Įsibėgėjus pagiriamiesiems E. Vaitkevičiūtės kolegų žodžiams, išsprūsta frazė: „ši knyga – tai paminklas“. Ar ne per drąsu apie tai kalbėti, knygai skaičiuojant pirmąsias gyvenimo dienas?..
Maironio muziejaus darbuotoja Regina Mažukėlienė priverčia suabejoti E. Vaitkevičiūtės siūloma tiesa apie A. Herbačiauską: pamini keletą neatitikimų, kuriuos ji patikrinusi muziejuje saugomuose dokumentuose. O autorė oponuoja: knyga – gana konkreti, tačiau kartais, pritrūkus faktinių žinių, ji dariusi logiškas prielaidas ar išvadas, bet skaitytojus įspėjusi dėl galimų hipotezių.
Knygos ištraukos, fortepijono garsai, senos dainos „Onyte, einam su manim pašokti“, „Paskutinis sekmadienis“ tarsi verpetas įsuko į „herbačiauskinį“ pojūtį: mąslų, veržlų, tikrą ir mistišką. Maloniai nuteikė E. Vaitkevičiūtės šokis su solistu, po kurio rašytoja teigė jau seniai svajojusi nusikelti į 1928 – uosius.
Keturiolikos knygų, pirmojo Lietuvos literatūros almanacho autorius, žmogus, gyvenęs be kaukės, prisimintas neatsitiktinai. Šia knyga A. Vaitkevičiūtė dar kartą parodo, jog A. Herbačiauskas – neeilinė, nemari asmenybė, kažkada buvusi itin populiari Krokuvoje. Knyga stebina teksto įžvalgumu, netikėtu A. Herbačiausko asmenybės rakursu.
Pristatymo pabaigoje – prisiminimai apie mirtį, karą, negandas, lydėjusias A. Herbačiauską ir jo šeimą paskutinįjį dešimtmetį prieš mirtį. Tačiau kuo gi čia dėtas žaliasis balionėlis?.. Rašytojas jį nešiojo prisirišęs prie rankos. Krokuvos kavinėje tarp meno inteligentijos, susiformavo žymiausia to meto miesto pažiba – A. Herbačiauskas, pražydęs keisčiausiomis literatūrinėmis spalvomis. Todėl įmantrųjį kabaretą „Žaliasis balionėlis“ prisimename kaip vieną ryškiausių ženklų rašytojo gyvenime.
Gėlės, plojimai, šypsenos ir... mistika. Sprukau išėjimo link, autorei paslaptingai visus susirinkusiuosius pakvietus „spirgučio ir spiritistinio seanso“. Maža ko: šiam vakarui paslaptingumo man jau pakako...
