Vladimiro Vysockio žvaigždė

Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje vyko garsaus rusų aktoriaus, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje tapusio Tagankos teatro legenda, poeto ir dainininko Vladimiro Vysockio (1938-1980) atminimo vakaras. Jo metu pristatyta vilnietės Irenos Aršauskienės į lietuvių kalbą išversta kūrybos rinktinė „Neišbraukit manęs iš pavasario...“ Lietuviškai V. Vysockio eilėraščiai atskira knyga išleisti pirmą kartą. 1983 m. rugsėjį „Nemunas“ bene pirmasis išspausdino keletą jo eilėraščių, kuriuos išvertė Vladas Baltuškevičius, Gintaras Patackas bei Gediminas Butkus. V. Vysockio eilėraščius verčia ir kunigas Robertas Grigas.

Vakaro metu skambėjo dainininko balsas. Be to, jo dainas lietuvių ir rusų kalbomis atliko bardas iš Vilniaus Viktoras Pustavojus. Susirinkę į Vaižganto muziejų žmonės turėjo progos išgirsti ir garsios prancūzų aktorės, estrados ir televizijos dainininkės Marinos Vladi atliekamas dainas rusų kalba. Kilmingos rusų giminės palikuonė, talentinga aktorė, daugelio pamėgta pirmiausia iš filmo „Burtininkė“, kur suvaidino žavią ir išmintingą laukinukę Ingą, M. Vladi beveik dvylika metų buvo V. Vysockio gyvenimo draugė ir mylinti žmona. Vėliau ji parašė meilės V. Vysockiui kupiną autobiografinę knygą „Nutrūkęs skrydis“.

Vilniuje gyvenanti ir Vidaus reikalų ministerijoje dirbanti Irena Aršauskienė prieš kelerius metus pradėjo versti V. Vysockio eiles į lietuvių kalbą. Pirmąkart šį dainininką Irena išgirdo jaunystės metais. Dainos labai patiko, tarsi užbūrė savo gyvenimiška tiesa, skaudumu ir atvirumu, ir Irena pasiryžo jas išversti. Pernai pasirodė graži V. Vysockio eilėraščių ir dainų knyga „Neišbraukit manęs iš pavasario...“

„Prisiliečiau prie Vladimiro Vysockio eilėraščių kaip prie parako statinės, sprogmens, užtaiso, kuris sudėtas į bardo dainas ir eilėraščius. Būsiu laiminga, jei skaitytojai lietuviškame tekste pajus maištingą V. Vysockio dvasią ir atpažins jį kaip meilės ir ištikimybės savo kraštui, žemei šauklį. V. Vysockio žodis tapo reikalingas visų luomų žmonėms. Žodis, kurio negalima pamiršt, nuvalkiot, suvulgarint“, – sakė knygos vertėja I. Aršauskienė.

Vakaro metu klausytojai prisiminė „savo jaunystės Vysockį“, kuris tuo metu buvo gerai žinomas ir Lietuvoje. Diskutavo, ar sunku versti jo eilėraščius, ar įmanoma perteikti jo laisvūnišką dvasią, maištą?

Tačiau I. Aršauskienės vertimus teigiamai įvertino poetas Justinas Marcinkevičius, kadaise išvertęs Sergejaus Jesenino eilėraščius.

I. Aršauskienė pasakojo apie V. Vysockio gyvenimą ir kūrybą, prisiminė Maskvoje gyvenantį dainininko sūnų Nikitą Vysockį, kuris daug prisidėjo, kad jo tėvo kūrybos rinktinė pasirodytų Lietuvoje.

Irena prisiminė ir tai, kad V. Vysockio dainas labai mėgo ir vertino monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. „Kai pradėjau rimtai domėtis V. Vysockio kūryba ir gyvenimu, supratau, kad Lietuvoje daugelis žmonių jį mėgsta, vertina, tiesiog myli. Mane labai nudžiugino ir nustebino, kad monsinjoras K. Vasiliauskas dažnai laidotuvių apeigas baigdavo rusų dainininko žodžiais:

Turiu ką sudainuoti aš Aukščiausiam
Ir pasiaiškint, kai prieš Jį reiks stot“.

„Taip, taip, cituoju V. Vysockį ir labai jį esu pamėgęs. Jis man primena mūsų Vytautą Mačernį... V. Vysockio žodžiai spinduliuoja tikėjimą ir optimizmą. Mačiau ne kartą, kaip jie padeda abejojantiesiems ir kenčiantiesiems“, – Irena prisimena jai pasakytus monsinjoro žodžius.

Apie daugiabriaunę asmenybę visko išsakyti neįmanoma.V. Vysockis kaip poetas pripažintas tik po mirties. Tada jį tarsi pasivijo šlovė. Pasipylė eilėraščių knygos ir knygos apie jį. Rusų astronomų atrasta nauja planeta 1983 m. sausio 28 d. Tarptautiniame planetų centre Kembridže buvo užregistruota VLADVYSOCKIO vardu. Ji tarptautiniame kataloge pažymėta 2374 numeriu.

„Aš dažnai žiūriu į žvaigždes ir šypsausi nuo minties, kad didžiulėje Galaktikoje, tarp begalybės planetų, klaidžioja mažas švytintis taškas, amžiams gyvas dangaus kūnas, surištas su mano vyro vardu“, – knygoje ,,Nutrauktas Vladimiro skrydis“ rašė M. Vladi.