Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vinco Mykolaičio-Putino palikimas: tarp intrigos ir sąžinės

2013-06-18
Vinco Mykolaičio-Putino palikimas: tarp intrigos ir sąžinės

Gegužės 9-ąją LLTI surengė respublikinę mokslinę konferenciją „Vincas Mykolaitis-Putinas iš laiko perspektyvos“, kuria buvo paminėtos V. Mykolaičio-Putino 120-osios gimimo metinės. Viena iš konferencijos rengėjų ir pranešėjų, LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Aušra Jurgutienė ir vertėja Irena Balčiūnienė, asmeniškai pažinojusi V. Mykolaitį-Putiną, buvusi jo artimiausių šeimos draugų rate, o konferencijoje skaičiusi pranešimą „Draudimas perdirbti Altorių šešėly į kito žanro meno kūrinį iš laiko perspektyvos“, maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie mūsų literatūros klasiko, literatūros mokslo ir kritikos autoriteto nūdienos reikšmę mums.

Konferencijos įžangos žodyje nuskambėjo mintis, kad apie Putino kūrybą bene viskas jau pasakyta. Kodėl šiandien svarbu dar kartą naujai pažvelgti į V. Mykolaičio-Putino palikimą?

Aušra Jurgutienė. Kaip apie kiekvieno klasiko, taip ir apie Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą jau yra daug svarbaus pasakyta. Iš tiesų jo recepciją apversti aukštyn kojom nėra paprasta, ir galbūt nėra didelio reikalo. Be tai, ką jau žinome, yra svarbu gilinti, tikslinti ir aktualizuoti – šito konferencijoje ir sulaukėme. Problemiškumu išsiskyrė Dalios Satkauskytės, Vytauto Bikulčiaus, Giedrės Kazlauskaitės, Algio Kalėdos, Regimanto Tamošaičio, Donatos Mitaitės, Dalios Jakaitės ir kitų pranešimai. Buvo kiek „keistesnių“ pagalvojimų, bet bent jau manęs jie neįtikino, nes atradus kokį naujesnį požiūrio „kampą“, reikia gebėti jį įtikinamai argumentuoti.

V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ turime ne vieną leidimą: dar tarpukariu Kaune pasirodė pirmasis dvitomis, paskui sovietmečiu dešimties tomų „Raštus“ išleido tuometinė Valstybinė grožinės literatūros leidykla, dar vėliau, jau Atgimimo metais, „Vaga“ pradėjo leisti kanoninius „Raštus“, o šį darbą vėliau perėmė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas tautosakos institutas. Yra išleista monografijų (Lankučio, 1961; K. Ambraso, 1983; V. Daujotytės, 2003), straipsnių rinkinių („Putinas – gyvenimo ir kūrybos akiračiai“, 1996), atsiminimų („Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, 1992). Ko dar trūksta Putino recepcijos pilnumui, išbaigtumui?

A. J. Man buvo gaila, kad konferencijos rengėjams, ir tuo labiausiai kaltinu save, pristigo laiko ir energijos pasidomėti Putino vertimais į kitas kalbas, Putino recepcija kitose literatūrose ir kultūrose – čekų, estų, rusų... Tai dar labai įdomi ateities tyrinėjimų sritis.

Irena Balčiūnienė. Man rūpi toks aspektas. XIX amžiuje lietuvybę puoselėjo, o XX amžiaus pradžioje nepriklausomą Lietuvą kūrė valstiečių vaikai, atiduoti į kunigų seminarijas. Dauguma to meto mūsų kultūros veikėjų – kunigai, aukštosioms studijoms siųsti ir į Europos universitetus. Kai pasiskaitai, ką jie nuveikė, – nors nemažai jų darbų užmiršta, – suvoki tos kultūros mastą ir ypatingumą. Kunigiškoji kultūra sukūrė Lietuvą, tai akivaizdu skaitant, sakykime, V. Biržiškos „Aleksandryną“. Šis aspektas, manau, tyrinėtojų kol kas apeinamas.

A. J. Kalbant apie raštų kanonizavimą... Prisimenu, kad esu prie to šiek tiek prisidėjusi, kai Jonas Lankutis „Raštams“ rengė Putino dramų trečią tomą „Vagos“ leidyklai ir aš turėjau jį redaguoti. Kaip Sąjūdžio laiko įdrąsinta redaktorė prisikabinau, kad sudarytojas į „Raštus“ deda ir sykiu kanonizuoja vienos Putino dramos „Operacija“ (1943) vėlesnį, sutarybintą variantą „Daktaras Gervydas“ (1960). Tuometinio leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Aleksandro Krasnovo buvo sukviesta tomo redakcinė komisija ginčui išspręsti, ir, padiskutavus, nuspręsta dėti pirmąjį variantą. Ideologinę cenzūrą patyrusios kūrybos kanonizavimas – labai sudėtingas dalykas. Paprastai normalioje leidybinėje praktikoje kanonizuojamas paskutinis autoriaus patvirtintas kūrinio variantas.

I. B. Vienu atžvilgiu kanonizuoti paprasta: atkurti tai, kas sovietmečiu ideologiškai buvo pašalinta, išmesti tai, kas buvo pridėta, t. y. grąžinti pirminį variantą. Bet sudėtingiau yra kalbos atžvilgiu. Romano „Altorių šešėly“, išleisto V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ 4 tome (1992 m.), komentaruose Brogienė rašo, su kuo ji nesutinka. Nes vis dėlto labai rimtam redaktoriui Aleksandrui Žirguliui sovietmečiu lankantis pas Putiną jiedu kartu taisė kalbą, ir Putinas buvo tą variantą aprobavęs. Tačiau sprendžiant, kurį variantą rinktis, kas yra tas kanonas, nuomonės nesutapo. Kanonizuotas buvo pirminis, tarpukario Lietuvos, variantas – ir turinio, ir kalbos požiūriu.

A. J. Deja, turime tik galimybę rinktis iš dviejų turimų kūrinio variantų vieną kanonizuoti. Negalime patys sukurti kūrinio „idealaus“, bet rašytojo neparašyto, varianto iš ankstyvojo, kurio nesugadino ideologinis sovietinis cenzūravimas, ir vėlyvojo, kurio kalba ir stilius profesionalių redaktorių dėka tapo geresni.

Konferencijoje daug dėmesio skirta į mokyklų programas įtrauktam, lietuvių kultūrinėje sąmonėje tvirtą vietą užimančiam romanui „Altorių šešėly“ (1933 m.).Kurios iš pranešėjų įžvalgų Jums pasirodė įdomios, aktualios? Konferencijoje cituoti kai kurie literatūros tyrinėtojai, suabejoję besąlygiška romano estetine verte...

A. J. Išsiskyrė Dalios Satkauskytės pranešimas „Altorių šešėly“ – literatūros lauko autonomijos simptomas“, kuriuo ji visapusiškai nagrinėjo romano recepciją ir jo vietą lietuvių literatūros lauke. Romanas vertintinas nevienareikšmiškai, ir būtent todėl jis kelia įvairių minčių ir diskusijų. Tačiau, kad ir kaip žiūrėsi, tai – romanas, kurį buvo perskaitę beveik visi tarpukario Kauno gyventojai. Romano jėga – skaitytojo pritraukimas, ir ji nesilpsta iki šiol. Todėl jo vertė nediskutuotina. Tiesa, D. Satkauskytė citavo A. Nykos-Niliūno, V. Kavolio, V. Kubiliaus tam tikras įžvalgas apie romano estetinį nevienalytiškumą (ypač paminint jo trečiąją dalį), abejones dėl to, kiek romanas turi psichologinės gelmės, o kiek jame vadinamosios miesčioniškosios literatūros ar buržuazinio romano bruožų... Bet juk romano žanro suklestėjimo metas sutampa su socialiniu buržuazijos sluoksnio suklestėjimu?.. Tačiau visų vertintojų vienodai pirmoji romano dalis laikoma meniškai vientisesne už kitas.

I. B. Putinas buvo pradėjęsrašyti ir ketvirtąją„Altorių šešėly“ dalį – matyt, buvo gavęs impulsą iš skaitytojų, gal ir pats norėjo pakoreguoti kai kurių romano veikėjų santykius. Bet tas tęsinys jam pačiam nebepatiko, ir tvirtai sustojo, nusprendęs neberašyti. Ketvirtosios dalies taip ir liko tik užuomazga.

Gerbiama Irena, konferencijoje pasakojote, kad šeštajame dešimtmetyje pasirodžius „Altorių šešėly“ vertimams į į rusų, lenkų, čekų, vėliau į latvių, estų kalbas V. Mykolaitį-Putiną džiugino gaunami tų šalių skaitytojų laiškai, bet autorius buvo skeptiškas dėl sesers pastangų parūpinti anglišką vertimą, esą romaną rašęs „ne anglams, ne prancūzams, ne vokiečiams, o saviems žmonėms“ (iš Putino laiškų sesei Magdalenai Slavėnienei į Australiją).

I. B. „Altorių šešėly“ – nepaprastai asmeniška, iš širdies išplėšta knyga. Tą sunkų apsisprendimą palikti kunigystę ir eiti kūrybos keliu rašytojas perteikė labai subtiliai, jokiu būdu nenorėdamas sukurti antireliginio romano. Tiek galvodamas apie vertimus, tiek apie kūrinio inscenizaciją ar ekranizaciją, jis labiausiai bijojo, ar bus suprastas. Nes juk iš artimiausios aplinkos dar tarpukariu susilaukė užsipuolimų, romano draudimų, o sovietmečiu – raginimo perkurti romaną į juodžiausią, primityviausią antireliginę propagandą. Nieko keista, kad versdami kūrinį į rusų kalbą iškupiūravo, kaip norėjo. Bet tiek latvių, tiek estų vertėjai dirbo labai atsakingai, aiškinosi dėl rusų vertime nesančių romano vietų, jas atstatė pagal lietuvišką variantą. Sesuo, rašydama broliui apie vertimą į anglų kalbą, tiesiai pareiškė, kad kai kurias lietuviškas realijas reikėtų pakeisti, adaptuoti kitos kultūros skaitytojui. Tai Putinas ir atsakė: nereikia, rašiau saviems.

A. J. Romano recepcijai yra buvęs itin žalingas jo griežtas ideologinis vertinimas, dėl kurio autorius labai kentėjo. Tik pasirodžius kūriniui, jį kritikavo kunigai, o praėjus keliems dešimtmečiams, kritika pasipylė iš kitos – ateistinės ideologijos – pusės. Nors nėra jokio neideologinio teksto, Putino romanas įdomiausias kaip tik tuo, kad labai meistriškai veda už jos į psichologinę žmogaus analizę. LLTI konferencijoje Šiaulių universiteto profesorius Vytautas Bikulčius lygino „Altorių šešėly“ su Georges‘o Bernanoso „Po šėtono saule“ (1926 m.). Jis pasiūlė pažvelgti į to meto prancūzų religinės literatūros kontekstą. Putinas, be abejo, jį žinojo, domėjosi, skaitė. Tad, viena vertus, „Altorių šešėly“ yra labai autobiografinis kūrinys, o kita vertus, jis labai arti ano meto neokatalikiškosios kultūros ir literatūros, kurios tradicija tarp I ir II pasaulinio karo Europoje buvo labai stipri.

V. Mykolaičio-Putino draudimas perdirbti „Altorių šešėly“ į kito žanro meno kūrinį nebegalioja. Dar 2006 m. „Kultūros baruose“ teatrologė Irena Aleksaitė rašė: „Autoriaus, o vėliau ir jo našlės draudimas galiojo ilgą laiką. Matyt, dabar draudimo terminas baigėsi ir įsigalėjo naujas principas: kas pirmesnis, tas gudresnis... Romaną inscenizuoti pirmasis suskubo Arvydas Kinderis Alytaus miesto teatre. Drąsus poelgis! (...) Ar yra kas šiandien galėtų užtarti klasiką ir apsaugoti nuo profanacijos?“ Galime sulaukti ir dar didesnės intrigos?

I. B. Būtų gerai, kad draudimas ir toliau galiotų.Deja, dabar tai tik kiekvieno, trokštančio sukurti spektaklį arba filmą pagal garsųjį romaną, sąžinės reikalas. Apskritai Putino draudimo esmė buvo – atsiginti nuo baisaus sovietinio šito kūrinio išdarkymo. Bet dabar vyraujantis sekuliarus liberalus požiūris į Bažnyčią, mano akimis, nuo komunistinio bemaž nesiskiria. Gal pavojai net baisesni. Po Putino mirties buvo sulauktadaugybės prašymų leisti inscenizuoti arba ekranizuoti romaną – jį pastatyti troško Valstybinio akademinio dramos teatro režisierė Kazimiera Kymantaitė, Šiaulių dramos teatro režisierius Mamertas Karklelis, televizijos režisierė Stanislova Borisienė, kiti... Autorinių teisių galiojimas baigėsi 1992 m., ir paskutinis, negavęs inscenizacijai leidimo, buvo režisierius Eimuntas Nekrošius. Nekilo abejonių, kad visiems, pageidaujantiems perrašyti „Altorių šešėly“, labiausiai rūpėjo ne Putino pasaulėjautos perteikimas, o savų kūrybinių ambicijų įgyvendinimas. Pirmojo teatro, pasibaigus formaliam autorinių teisių galiojimui, – Alytaus miesto teatro – pastatymas sulaukė vien kritiškų atsiliepimų. O „Knygos teatro“ 2012 m. parengtas kūrinio perteikimas maloniai nustebino: labai pagarbiai elgiamasi su tekstu. Šios inscenizacijos autorius Raimondas Paškevičius rengia ir kino scenarijų, kurio vieną dalį jau skaičiau, ir jis man pasirodė gana kultūringai parašytas. Bet nežinia, kaip pasikeistų kūrinys, jeigu būtų nufilmuotas?

2009-aisiais didžiausia Lietuvos leidykla „Alma littera“ perleido 1937 m. sukurtą Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Krizė“ apie atsikūrusios valstybės, jos žmonių būklę. Romano pavadinimo sąsajos su mūsų šių dienų realybe akivaizdžios. Jau sovietmečiu, 1957-aisiais, pasirodė istorinis romanas „Sukilėliai“ apie 1886 m. sukilimą. Tačiau visuomenėje kiti du Putino romanai nesulaukė tokio atgarsio kaip kad „Altorių šešėly“ ar jo poezija.

A. J. Konferencijoje „Sukilėlius“ įdomiai apibūdino Algis Kalėda. Šiedu jūsų paminėti romanai, be abejo, yra įdomūs reiškiniai, apie kuriuos verta kalbėti. Labai gerai, kad ir vėl išleistas romanas „Krizė“, kad Putinas mums prieinamesnis. „Krizėje“ pasakojama apie tarpukario Kauno inteligentiją, kritiškai vaizduojamos jos moralinės problemos, ir kartu iškeliami idealai, į kuriuos toji inteligentija turėtų orientuotis. „Sukilėliai“ buvo rašomi sunkiu pokario laikotarpiu kaip rašytojo duoklė to meto ideologijai. Aišku, kiek galėjo, Putinas stengėsi išlikti savimi. Vien jau paantraštėje „Kovų dėl žemės ir laisvės vaizdai“, įrašyti žodžiai „kovų... dėl laisvės“ to meto skaitytojui ezopiškai daug pasakė... Išsilaisvinimo motyvas labai svarbus visoje Putino kūryboje, jis skamba ir romane „Altorių šešėly“ , ir poezijoje, ir „Sukilėliuose“, nors daug kas sovietmečio kūrinyje jau yra parašyta taip, kad įtiktų sovietinei valdžiai, ir tai jį labai gadina.

I. B. Reikia pažiūrėti, ką kiti tuo niūriu pokariu rašė. O Putinas, prisidengdamas ideologiškai leistina istorine tematika, vaizdavo, kaip buvo kovojama prieš carą, bet juk tuo pačiu ir prieš rusus.

Putinas tamsiausiu sovietmečiu itin stipriai sušvito poezijoje. Tuo jis visa galva iškyla virš kitų, kurie taip pat buvo prievartaujami, taip pat atidavinėjo duoklę arba parsidavinėjo. Paskutiniais gyvenimo metais apsisprendęs, pasakė: viskas, gana, tuo tarpu kiti, jaunesni rašytojai, dar nė vienas nedrįso pasipriešinti. Praeis daugiau laiko, apsiprasim su savo nepriklausomybe, ir skaitysim tikruosius poetus, tokius kaip Putinas, o ne etnografinį popsą, sovietmečiu turėjusį tvirtas pozicijas.

A. J. Remiantis Putino vėlyvąja kūryba būttų galima labiau apibendrintai teigti, kad ideologinis režimas neleido rašytojui atsiskleisti prozos kalba, bet daug laisvesnis, tikresnis jis galėjo išlikti poezijoje. Šitokia prozos ir poezijos priešprieša Putino kūryboje sovietmečiu yra simptomiška daugeliui rašytojų. V. Mykolaičio-Putino labai stiprios filosofinės lyrikos vėlyvieji rinkiniai „Būties valanda“ ir „Langas“ turėjo savo intelektualųjį skaitytoją, o apie jo vėlyvąją prozą to negalėtume pasakyti. Vien jau lyrikos rinkinio pavadinimas „Būties valanda“ mums asocijuojasi su M. Heideggerio veikalu „Būtis ir laikas“, ir išties to heideggeriško egzistencializmo ten atrandame.

I. B. Savo poezija ir visa laikysena V. Mykolaitis-Putinaslabai išsiskyrė sovietiniame kontekste. Jis buvo vienintelis išlikęs iš tos nuostabios kartos, kuri išsisklaidė emigracijoje, Sibire arba buvo nutildyta. Visa vėlyvoji Putino kūryba parašyta artėjant iki ribos, kurią peržengęs žūsi. Užtat pas Putiną daug kas ir eidavo pasisemti stiprybės.

Konferencijoje buvo aptartas ir V. Mykolaičio Putino indėlis į lietuvių literatūros mokslą bei kritiką. Kaip A. Jurgutienė teigė savo pranešime „Literatūros suvokimo problema Putino humanistinėje kritikoje“, Vincas Mykolaitis ėjo vokiečių filosofo V. Diltėjaus pasiūlytu hermeneutinės kritikos keliu, atsiribojo nuo vyravusios A. Jakšto pozityvistinės („matematiškosios“) kritikos ir padėjo lietuvių literatūros mokslo humanistinės krypties pamatus. Literatūrologė G. Kazlauskaitė savo pranešime „Kritikas Em. P.: ar gali menininkas būti plataus masto kritikas?“ kėlė menininko-literatūros kritiko dualizmo (ar vientisumo?) klausimą.

A. J. Nors tarpukariu iškilo daug stiprių rašytojų mokslininkų, ir dėsčiusių universitete, ir rašiusių kritikos straipsnius (B. Sruoga, V. Krėvė-Mickevičius) , bet likimas labiausiai buvo maloningas Putinui. B. Sruoga, grįžęs iš konclagerio, nebeilgai begyveno, o V. Krėvė ir daugelis kitų pasitraukė į Vakarus, M. Miškinis perėjo į vertimų sritį... Tiek įtakos ateities lietuvių literatūros mokslui ir kritikai, kaip V. Mykolaitis, jo kolegos nebegalėjo padaryti. Putino buvimas toje baisioje sovietinėje Lietuvoje, jo dėstymas universitete buvo labai svarbus: jis vis dėlto išlaikė tarpukario europinę kultūrą. Per savo literatūros istorijos, estetikos paskaitas dėstė tai, ką buvo sukaupęs, perėmęs iš vakarietiškų universitetų. Jo poveikis Vandai Zaborskaitei, Irenai Kostekvičiūtei ir daugeliui kitų – neįkainojamas.

Man buvo įdomu susieti V. Mykolaitį su vokiškosios literatūrologijos kontekstu, nes 1923 m. jis studijavo Miuncheno universitete, iš ten parsivežė daug jam svarbios paskaitų medžiagos ir knygų. Apie jo susidomėjimą O. Walzelio veikalu „Žodžio meno kūrinys“ konferencijoje išsamiai kalbėjo Birutė Meržvinskaitė. Tą literatūrologiją, su kuria ten susipažino Putinas, galima pavadinti diltėjiškos mokyklos vardu. Ji įtvirtino dualistinį literatūrologo santykį su literatūra: ir kaip menininko, ir kaip mokslininko. Todėl Putinui šioji diltėjiška literatūrologija buvo itin artima. Jis taip pat akcentavo nesuinteresuoto kūrinio estetinio išgyvenimo reikšmę, kurios jokia matematika neįmanoma patikrinti, ir kaip mokslininkas stengėsi kuo tiksliau jį ištirti psichologiniu ir istoriniu-lyginamuoju aspektais. Sulig Putinu tokio pobūdžio literatūrologija gana plačiu mastu įėjo į mūsų literatūros akademinius tyrimus. G. Kazlauskaitė savo pranešime, Putino žodžiais klausdama, ar gali meninkas būti plataus masto kritikas, bandė aiškintis tarp jų galimą takoskyrą, tai darydama labai atsargiai, nes, mano galva, Putinas tokiam klausimui turėjo savitai diltėjišką atsakymą, kad gera kritika išeina tik iš meniškos prigimties ir negali būti alternatyvi menui.

I. Balčiūnienė straipsnyje „Dar nepažintas Putinas“ („Literatūra ir menas“, 2013-01-04) apie ligšiolinius Putino tyrinėjimus rašė: „Deja, tai tik Putino kūrybos ir biografijos tyrimų pradžia, nes ne visa medžiaga sugulė į valstybinius, institutų, universitetų archyvus. Daug jos dar negrįžo į Lietuvą. Dalis saugoma su draudžiamu antspaudu – dar ne laikas. Todėl gera Putino biografija – tėra ilgesinga vizija.“ Ar yra vilčių, kad atsiras, kas imsis tą viziją realizuoti?

I. B. Tai jau „iškeptas“ biografinis skaitalas – Stasio Lipskio romanas apie Vincą Mykolaitį-Putiną „Išsivadavimas“! Šią knygą įdomu skaityti tik todėl, kad autorius tiesiog nurašė labai gražius atsiminimų tekstus. Šis plagiatas ir užvaldo skaitytoją. O ten, kur pradeda samprotauti pats autorius, nestinga spekuliacijų, melo, klaidų. S. Lipskis tvirtina pirmasis perskaitęs V. Mykolaičio-Putino dienoraščius, kuriuos dabar ir išleido savo leidykloje, bet šiuos dienoraščius jau seniausiai „Metuose“ ir „Krantuose“ yra skelbusi I. Kostkevičiūtė, citavęs ir A. Žirgulys, ir J. Lankutis.

A. J. Lietuvoje taip išskydę literatūros žanrai ir susipainioję jų funkcionavimo zonos, o tai labai trukdo skaitytojų vertybinėms orientacijoms ...Šiuolaikinėje visuomenėjebiografijų, matyt, gali būti įvairių, taip pat ir labaibeletrizuotų, skaitalo lygio, kurios turi teisę gyvuoti populiariosios literatūros zonoje. Bet tada ir jų autoriai, ir jų gerbėjai neturėtų puoselėti didesnių akademinių pretenzijų. O literatūrologai gal pernelyg susikaustę, ir akademinės biografijos kartais būna per sunkios plačiajam skaitytojų ratui. Galbūt mokslininkams reikia išmokti rašyti populiariau, bet išlaikant siekį kuo tiksliau pristatyti rašytojo gyvenimą ir kūrybą. Orientuotis yra į ką, pavyzdžiui, į Vytauto Kubiliaus monografijas.

I. B. Vis dėlto pirmiausia turėtų pasirodyti išbaigtos biografijos, o ne biografiniai romanai. Su dar atsimenamo žmogaus gyvenimu reikia susipažinti ir supažindinti sąžiningai.

Kalbino Aušra Gudavičiūtė



 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-25 13:36
Klevelis
Ačiū Aušrai Gudavičiūtei už įdomų pokalbį ir jame pareikštas kitų pašnekovų mintis. Tikiuosi, kad V.M.P. asmenybė ir kūryba ir toliau nebus užmiršta, nes ji tikrai verta dėmesio ir naujo žvilgsnio. Man Putino lyrika labiau patinka negu dramos ir romanai. Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą