Spalio 4 dieną Kaune mirė poetė Viktorija Kumpikevičiūtė-Kalpokienė.

Poetė gimė 1918-11-09 Padarbuose, Mažeikių rajone. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje, Kauno meno mokykloje. Pirmieji eilėraščiai pasirodė periodikoje 1935 metais ir atkreipė literatūros kritikos bei skaitytojų dėmesį skaidrumu, tramdomo liūdesio lydimu gyvenimo džiaugsmu, poetine kultūra.

Lyrikos rinkinys „Vasara laukuos“ (1939) – vienintelė poetės knyga, sulaukusi rimto pripažinimo literatūrinėje spaudoje. Šį rinkinį poetę skatino išleisti Bernardas Brazdžionis. Viktorijos Kumpikevičiūtės kūryba, jo nuomone, savitai papildė lietuvių neoromantinės poezijos pasaulį.

V. Kumpikevičiūtė savo kūryba buvo priartėjusi prie S. Nėries, G. Tulauskaitės, P. Orintaitės poetinių ieškojimų ir atradimų.

Sovietinės okupacijos metais poetė atsitraukė nuo oficialaus, ideologizuoto literatūrinio gyvenimo. Naujų knygų neišleido, regis, nusprendusi likti lietuvių literatūros istorijoje kaip vienos knygos, vieno liaudies daina tapusio eilėraščio „Pamilo dobilas“ autorė, pati nulėmusi savo kūrybinį likimą.

Nors sovietiniais metais V. Kumpikevičiūtės eilėraščiai buvo skelbiami antologijose „Graži tu mano brangi tėvyne“ (1967), „Lietuvių poezija“ (1969), „Po medžio ir paukš¬čio sparnais“ (1983), „XX amžiaus lietuvių poezija“ (1991), ji į tokį dėmesį reagavo santūriai, regis, primindama, kad niekados nepritaps prie jai svetimos pasaulėžiūros ir primityvinamo poeto pašaukimo.

Atsisveikindami su Poete ir palydėdami ją į Amžinybę, tikime, kad jos lyrikos knyga „Vasara laukuos“, šiuo metu jau esanti bibliografinė retenybė, sulauks antros laidos ir ilgam išliks mūsų atmintyje ne kaip paminklas, o kaip tylus dvasios dosnumas.

Lietuvos rašytojų sąjunga