Viktoras Jerofejevas: tėvo ir sūnaus santykiai Stalino šešėlyje

Daugiau nei 20 įvairių pasaulio šalių gali skaityti Viktoro Jerofejevo kūrybą, tačiau į suomių kalbą iki šiol išversti tik trys rašytojo darbai: „Maskvos gražuolė” (1991), „Vyrai” (2005) ir neseniai pasirodžiusi knyga „Gerasis Stalinas”. Šią knygą V. Jerofejevas paskyrė savo tėčiui – „A mon père”.

V. Jerofejevo tėvas buvo žymus, tarptautinę karjerą padaręs ambasadorius, Stalino bendradarbis. Kai Viktoras buvo mažas, šeima persikėlė į Paryžių.

„Ten buvo visiškai kitokia kultūra. Ji nebuvo sovietinė, o daugiau rusiška, europietiška, prancūziška. Tai turėjo įtakos tam, kad aš taip ir neįgijau tarybinio mentaliteto, – pasakoja Jerofejevas.

V. Jerofejevo tėvo karjera nutrūko tuomet, kai paaiškėjo sūnaus ideologija, kuri prieštaravo jo įsitikinimams. Sūnaus įsitikinimai buvo atskleisti jaunųjų rašytojų leidžiamame laikraštyje „Metropol”.


Nerealu ir komiška]

Knygos „Gerasis Stalinas” pradžia vaizduoja tėvo ir sūnaus paveikslą be užuolankų: „Galiausiai nužudžiau savo tėvą. Vienintelė auksinė rodyklė Maskvos universiteto bokšto mėlynoje lentelėje ant Lenino kalnelio rodė minus 40 laipsnių Celcijaus. Mašinos neužsivedė. Paukščiai bijojo skristi. Žiūrėdamas į save ryte vonios kambario apsinešusiame veidrodyje pastebėjau, kad plaukai ties smilkiniais pražilo per vieną naktį. Man jau beveik 32. Tai buvo šalčiausias sausis mano gyvenime”.

Tik sūnaus viešas atsiprašymas būtų išsaugojęs tėvo karjerą, tačiau taip neįvyko.

V. Jerofejevas vaizduoja stalinizmą ir Staliną ne tik kaip absurdišką, bet ir kaip komišką. Atviruose ir net nemaloniuose vaizduose politrukai išnyra kaip bedvasiai, gąsdinantys ir groteskiški.

Apie artimiausiuosius sunku rašyti

V. Jerofejevas daug kartų pažymi, kad sunkiausia yra rašyti apie savo tėvus ir ypač apie tėvą.

„Bet kokia kita tema būtų lengvesnė. Sunku rašyti apie tai, kas yra arčiausiai mūsų. Mano knyga labai atvira, esu ten netgi per atviras”, – sako V. Jerofejevas.

Nepaisant sovietinio pasaulio atmosferos, knyga nėra, pasak rašytojo, apie Sovietų Sąjungą arba apie Rusiją.

„Rusija yra tik aplinka. Man būtų nuobodu rašyti knygą apie Rusiją. Svarbiausia knygoje yra tėvo ir sūnaus santykiai”, - teigia V. Jerofejevas.

Vaiko požiūris į politinius įvykius yra jaudinantis, pavyzdžiui, aprašyme, kuriame vaizduojama šeima, leidžianti laiką Belgijos baseine: „Sėdime ramiai kavinėje. Geriu kakavą. Staiga – skandalas. Kažkokie simpatiškai atrodantys žmonės, sėdintys su šeima toje pačioje kavinėje, liepia šeimininkui išprašyti mus lauk vien dėl to, kad mes iš Maskvos: Jie yra tarybiniai žudikai! --- Negalėjau netgi baigti išgerti savo kakavos. – Gatvėje paklausiau tėčio: „Tėti, o ką mes nužudėme?”

Knygos pradžioje skaitytojui pranešama: „Personažai išgalvoti, taip pat kaip ir tikrieji personažai bei pats rašytojas”.

„Knygos pradžios žodžiai suglumina skaitytoją ir jis nebežino, kas yra tiesa. Tiesa visada yra gilesnė, ir ji turi daug prasmių. Jei knyga būtų tik dokumentas, ji būtų plona, o dabar ji tarytum akvariumas. Ten yra daug žuvų, kurias iškėliau iš upės gyventi ir įkėliau į akvariumą”, - pasakoja rašytojas.

Gerasis ir blogasis Stalinas

V. Jerofejevas sako, jog totalitarizmas neatsiranda netikėtai ir kad gėris nebūtinai visada yra laisvas arba demokratiškas. Jis taip pat ištvermingai aiškina, kodėl tėvo paveikslą piešia kaip gerojo Stalino.

„Tėvas visada yra diktatorius. Rusijoje diktatorius reiškia Staliną. Esi laimingas, jei tavo tėvas yra gerasis Stalinas, kuris suteikia tau gerą išsilavinimą ir sukuria šeimoje mielą atmosferą, kaip kad mano tėtis. Blogasis Stalinas nesirūpina nei savo vaikais, nei savo šeima”, – pasakoja rašytojas.

„Aš turėjau laimingą stalinistinę vaikystę, šeima buvo turtinga, galėjome keliauti. Laiminga vaikystė yra labai svarbu”, - pabrėžia V. Jerofejevas.

„Žinau, mano tėvas buvo gerasis Stalinas. Bet kokia šeima yra komunistinis elementas. Tėvas yra šeimininkas, jis myli, jis nekenčia. Stalinas visus rusus laikė vaikais, o juk vaikai jie ir yra”, – rašo V. Jerofejevas savo knygoje.

Iš istorinės pusės rašytojas aiškina savo knygos pavadinimą sakydamas, kad Rusijoje vis dar tebėra žmonių, kurie tiki, jog Stalinas buvo šaliai naudingas, sukūręs didžiąją Sovietų Sąjungą.

Rašytinių grybų randama vis mažiau

Pasak leidyklos, Vladimirą Putiną remianti jaunųjų organizacija Maskvoje degino Jerofejevo knygas. Šiuo metu jis ir vėl yra šalies Rašytojų sąjungos narys, nors anksčiau iš ten buvo pašalintas. Rašytojas tiki, kad savojoje šalyje jo knygos dar sulauks pripažinimo.

„Keisčiausia yra tai, kad mano knygų yra išleista netgi Ukrainoje, kur rusų tikrai nemėgstama”, – šypsosi vasaras Kryme leidžiantis rašytojas.

Rusijos šiuolaikinę literatūrą Jerofejevas bandė pristatyti europiečių skaitytojams, papasakodamas leidėjams apie dėmesio vertus rašytojus. Savo šalies šiuolaikinę literatūrą jis lygina su grybais.

„Rašytojai yra tarsi miško grybai.Puškino laikais buvo galima rasti kas porą minučių po naują grybą, o dabar grybų pasirinkimas yra mažesnis. Gaila, kad Suomijoje jūs neturite galimybės rinkti net ir tų retų grybų“,– taip rašytojas užsimena apie retus šiuolaikinės literatūros vertimus į suomių kalbą.

Rusų kalba V. Jerofejevui yra jausmų kalba.

„Jei noriu perduoti kokią nors informaciją, pasakau tai angliškai. Rusų kalba yra šamanų, demonų ir jausmų kalba, kuria galima piešti peizažus, – teigia V. Jerofejevas.