Vienuolianos turtai

Visi visokie konkursai dalyvius suvilioja solidžiomis premijomis. Antano Vienuolio – Žukausko 125-osioms gimimo metinėms apsakymo konkursą paskelbę anykštėnai baiminosi nesulauksią kūrinių, nes tūkstantis litų šiais laikais – menka šeimyninio biudžeto paspirtis. Organizatoriai buvo maloniai nustebinti: 33 autoriai atsiuntė 39 apsakymus. Nuo pradedančiųjų moksleivių iki patyrusių, ne vieną knygą išleidusių rašytojų. Vertinimo komisijai (Saulius Šaltenis, Rimantas Vanagas ir muziejininkė Rasa Bražėnaitė) skaitymo „džiaugsmo“ užteko ne vienam vakarui.

Šventiniame susibuvime Anykščių koplyčioje pagrindinis vertintojas (nes pirmininkas) S. Šaltenis pasidžiaugė, kad rašiniuose pajautęs, „kuo šiandien kvėpuoja Lietuva, kaip žmonių santykius veikia šiuolaikinio gyvenimo pokyčiai“. Neskubėdamas ištarti laureatų pavardžių ir taip didindamas intrigos įtampą, S. Šaltenis prisiminė, kaip prieš penkiasdešimt metų jo tėvas Rapolas veždavo pirmuosius Sauliaus rašinius dėdei įvertinti ir kaip A. Vienuolis, būsimajam rašytojui novelėje buhalteriškai tiksliai įvardijusiam pirmojo ledo storį (2,5 cm), gražiai patarė, kad „rašytojui ne liniuote, o širdim viską reikia matuoti“. Dar pacitavęs kolegą R. Vanagą, kad vertintojai beveik teisingai įvertino, pagaliau ištarė: pirmosios (1000 Lt) premijos laureatė – Gintarė Adomaitytė, antrosios (600 Lt) – Petras Venclovas, trečiosios (400 Lt) – klaipėdietė lituanistė Nijolė Drungilaitė.

Už sėkmingą debiutą (po 200 Lt) apdovanotos moksleivės Kamilė Plėšnytė ir Akvilė Vžesniauskaitė. Muziejaus premijomis (po 300 Lt) – Vidas Morkūnas ir Roma Žilinskienė.

Vienas pagrindinių renginio variklių R. Vanagas konkursantus pagyrė už kalbos pajautimą, naujų temų ir netikėtų detalių paieškas, įtaigų, niuansuotą ir saikingą žodį, didžiai prasmingai ištardamas, kad „žodis yra apsakymo širdies kraujagyslės“. Jis pastebėjo, kad konkursas vertingai praturtino ir taip gausią vienuolianą. R. Vanagas kalbėjo taip tiksliai ir išmintingai, tarsi ne prie nervingo mikrofono stovėtų, o atsipalaidavęs Rubikiuose su meškere valtyje rymotų...

G. Adomaitytė, tardama privalomąjį padėkos žodį, prisipažino, kad ją reikšmingai formavo visi Anykščių krašto rašytojai.

Džiaugsmingų sveikinimų triukšmelyje ir Anykščių muzikos mokyklos smuikininkų ansamblio gyvastingų melodijų pynėje buvo galima pasidžiaugti kūrybinga, 200 metų besitęsiančia Antano Baranausko giminės genetika, nes dar neatvėsus konkursinėms kalboms dailininkas Arvydas Šaltenis pakvietė į sūnaus Antano, marčios Rasos ir dar trejų metukų nesulaukusios anūkės Beatričės keramikos, tapybos ir piešinių parodą. Gražių darbų gausoje geriau įsižiūrėjęs, įsiklausęs, tikrai galėjai išgirsti ir prosenelio poetinių sąskambių atšvaitus...

Prie A. Vienuolio namo ir kapo (nes buvo minimos 50-osios mirties metinės) važiavome savo mašinikėmis. Absoliutus mūsų suamerikonėjimas! Pėstute pro Bronės Buivydaitės muziejinį medinuką, pro puikų A. Baranausko paminklą, pro amžinai tyliai mąstantį A. Vienuolį, per šiuolaikiškų fontanų čiurkšlėmis išgrąžintą Šventąją, smagiai pasišnekučiuodami, per keliolika minučių būtume atsiradę pas A. Vienuolį. Bet...

Tautiškų „Valaukio“ dainininkių graudus minoras prie A. Baranausko klėtelės, auksaspalvės žvakių liepsnelės ant A. Vienuolio kapo, jaukus pasisėdėjimas Žukauskų namuose, kur A. Šaltenis pristatė tuoj šimtmetį švęsiančio „tėveliuko“ Rapolo Šaltenio solidžią atsiminimų knygą „Aš mokytojas“, o vėliau laureatų „fotosesija“ prie A. Vienuolio paminklo ir nesibaigiantis kalbų šurmulynas prie tradicinio vaišių stalo...

Atitariant S. Šalteniui, kuris kalbėdamas apie konkursantų kūrybą ypač akcentavo paskutinio sakinio, „surišančio krantus“, svarbą, pabandykime švelniai paerzinti virtuoziškai subtilaus sakinio meistrą ir užbaikime rašinuką tokiu nekaltu pastebėjimu: iš A. Vienuolio gimtųjų Ažuožerių pakelės sodų į mus, pro šalį namop lekiančius, ramiai žvelgė išbalę antaninių veidukai, tarsi norėdami ištarti kažkokią amžinąją medžių išmintį...