Rašyk
Eilės (72102)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10336)
Vaikams (2456)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 38 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Vienkartybė Šlepikui

2013-01-16
Vienkartybė Šlepikui

Naujuosius teko sutikti miesto centre. Siaurai gatvelei tarp Lietuvos rašytojų sąjungos ir Centrinio pašto skęstant petardų dūmuose, kurtinančio trenksmo ir girtų gatvės riksmų chaose, katedros laikrodžiui išmušant, o gal jau ir išmušus dvyliktą, su kolega vietoj įprastų šampano taurių simboliškai pakėlėme vulgarios „bambalinės“ kokakolos sklidinas, traškias vienkartines stiklinaites, – tarytum būtume troškę tame triukšmingame desperacijos karnavale, šiek tiek primenančiame gatvės kautynes, narsiai ir niūriai stovėti su žinia apie laikinumą ir vienkartybę, stiklinėlės plastiko rievėse įžvelgdami nebylų medžiagos raginimą jos fantastišku dirbtinumu įtikėti kaip tikroviškiausia tikrove, ar, blogesniuoju atveju, bent įsiteigę, neva paties veiksmo konceptualumas, simboliškumas ar net meniškumas padės kautis su vėliau, susmilkus petardoms, užklupsiančia rutinine nykuma.

Juk tikriausiai nenorėjome pasakyti, kad nuo šiol mūsų metaforos bus plastikinės, o vaizdiniai – takūs, tarytum prisodrinti angliarūgštės burbulų? Ne, tikrai ne (nors aš tikriausiai neatsisakysiu progos kurią nors dieną pamąstyti, kuriame savo būties taške ir kokiomis priemonėmis tekstas tampa, t. y. būna pasmerkiamas tapti, plastmase). Greičiau tai buvęs ritualas (nors atliekamas su tam tikra ironija), kurį galima prilyginti bandymui su meile ir estetiniu pasigėrėjimu pažvelgti į rūžavą kičinį angelėlį, suvokiant, jog tą pačią akimirką, – akimirką, kuri, tiesa, negali ateiti ir neateis, – kai siela suvirpės nuo jo proporcijų, spalvų nedermės, su trenksmu iškrisi iš visų subtilesnių kontekstų, tačiau būsi sugrįžęs (grąžintas) žmonėms kaip vienas iš jų, – tarytum kokia naujametinė dovana; štai kodėl baisingai norėjosi manyti (kas lieka, kai jau nebesitiki?), kad banalut banalutėlis naujako šventimas, į kairę ir į dešinę žarstant banalut banalutėlius sąmojus bei linkėjimus ir banalut banaliausiai spoksant į saliutus, tam tikra prasme irgi yra „vienkartinis“ – vykstąs čia ir dabar, niekuomet daugiau nebepasikartosiantis, – todėl vertas, kad juo, tegul ir sukandus dantis, būtų gėrimasi.

Beje, labai panašių nuotaikų apimtas sklaidžiau kolegų parengtus reportažus apie praėjusių metų literatūros įvykius, – Antano Šimkaus tekstą dienraštyje bernardinai.lt („Žymos 2012-ųjų literatūros metraščiui“) bei Benedikto Januševičiaus chronologišką vaizdo klipų koliažą svetainėje www.tekstai.lt. Tyrinėjant šią medžiagą atrodė, kad literatūros pasaulis (o iš tikrųjų turbūt – pasauliukas, pasaulėlis ar net, suvokiant begalinį jo mažumą ir ankštumą, pasaulėlytėliukas) praėjusiais metais tiesiog ūžė – renginiai, premijos ir t. t.

Vis dėlto norėtųsi paklausti savęs ir kitų – ar tai nėra iliuzija? Norėtųsi ir atsakyti: taip, tai tikrai iliuzija – bent jau kalbant apie literatūrinius apdovanojimus, kurių turime aibę, tačiau retas iš jų gali pasigirti savo svoriu. Daugumai literatūros žmonių, o ir jos mylėtojų seniai aišku, kad rimtesni apdovanojimai per metus būna trys – Nacionalinė premija (jei ji skiriama rašytojui), Rašytojų sąjungos (vadinamoji Trijų karalių) premija ir tarptautinio poezijos festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ teikiama Jotvingių premija. (Gal čia dar tiktų minėti Poezijos pavasario laurus, bet šis apdovanojimas labai paslankus kompromisams, jis neretai skiriamas tarytum laikantis pozicijos, kad laureato regalija – ąžuolo lapų vainikas – galiausiai turi pasiekti kiekvieną, uoliai triūsusį poezijos lankose, todėl kartelės aukštis metai iš metų svyruoja.) Bemaž visi likę apdovanojimai, išskyrus dar nebent LLTI premiją, daugiau ar mažiau skirti literatūrinio gyvenimo regimybei kurti ar netgi, – būkime atviri, pasitaiko ir taip, – rajono, kuriame premija teikiama, vadovų interesams patenkinti. Aišku, tai nereiškia, kad viskas šioje srityje klampu ir korumpuota. Anaiptol, kartais galime pastebėti ir nuoširdų siekį garsinti savąjį kraštą (kiek tai susiję su literatūra – jau kitas klausimas), tačiau bet kokiu atveju tų premijų reikšmė labai lokali. Galima sakyti, esamuoju metu regioninės premijos reikšmės turi tiek, kiek Rašytojų sąjungos valdybai pavyksta suderinti pozicijas su premijos skyrimo komisija, kad ši skirtų ją geram (sovietiniu žargonu būtų „respublikinės reikšmės“) rašytojui, taip suteikdama šiam progą šiek tiek užsidirbti.

Vis dėlto premijų teikimo ceremonijos, tariamas rimtumas, kuriuo apgaubiamas laureatas, literatūriniam gyvenimui suteikia šiek tiek pompastikos (kurios, jam, beje, labai trūksta), todėl nesakau, kad to nereikia – nors jų poveikis literatūros kokybei, spėju, yra nulinis. Į rankas kaip diplomas įbrukama vienkartybė šiek tiek veža – ir jos gavėją, ir publiką. Bent jau sausio 6-osios vakarą įteikta LRS premija šio to verta – kaip minėta, tai vienas solidesnių literatūrinių apdovanojimų Lietuvoje. Be abejo, šio to už romaną „Mano vardas – Marytė“ vertas ir ją pelnęs Alvydas Šlepikas, paskutiniu metu vykdąs aibę kultūrinių misijų, todėl kalbėti apie premiją dera, juolab kad tai jau trečiasis aktoriaus, režisieriaus, scenaristo, prozininko, poeto, savaitraščio „Literatūra ir menas“ bendradarbio iš eilės gaunamas apdovanojimas – neseniai jam įteiktos Jurgio Kunčino ir Jono Marcinkevičiaus premijos.

Paminėtina, kad su premijuotuoju A. Šlepiko romanu šiek tiek susijęs režisierius Jonas Marcinkevičius – tai jis 1996-aisiais pasiūlė Alvydui kartu kurti dokumentinį filmą apie dabartinėje Kaliningrado srityje gyvenusius vokiečių vaikus, po Antrojo pasaulinio karo ieškojusius išsigelbėjimo Lietuvoje. Tiesa, šis sumanymas žlugo. Kaip, beje, ir vėlesnis užmojis – šia tema susukti vaidybinę juostą. Nors A. Šlepikas su Evaldu Ignatavičiumi parašė scenarijų, filmui statyti neatsirado pinigų nei Lietuvoje, nei Vokietijoje.

Lietuviškąsias premijas ir jų skyrimo tvarką paminėjau neatsitiktinai – kalbėdamas apie laureatą ir jo knygą komisijos pirmininkas, literatūrologas Rimantas Kmita neatsispyrė pagundai pabrėžti, kad regioninės premijos dažnai skiriamos, tarkim, už krašto gamtos grožio apdainavimą, žemaitišką santūrumą ar dzūkišką sąmojį, o LRS premijos nuostatai – paprasti ir aiškūs, vienintelis kriterijus – kūrinio meninė vertė. Vakare dar kalbėjo literatūrologė Elena Baliutytė, uoliai gynusi A. Šlepiko romaną nuo priekaištų, esą šis pernelyg primena filmo scenarijų (literatūrologės nuomone, tai – privalumas), poetas Viktoras Rudžianskas, laureatą sveikino LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas.



Andrius Jakučiūnas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą