Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





„Veide“ rašyta

2003-02-22
"Šiaurės Atėnai" nūdienos kultūriniame gyvenime tampa reiškiniu, kurio ignoruoti nebeišeina. Šis savaitraštis vienintelis iš konkurentų būrio sugebėjo sutelkti plačią intelektualių bendraminčių kuopą", – taip rašė Renata Baltrušaitytė "Veide" (I. 30). Šiaip jau straipsnis buvo apie naująjį Sigito Parulskio romaną "Trys sekundės dangaus". Romano autorius dėl šio straipsnio gerokai supyko, bent jau taip atrodo iš jo paties reakcijos tame pačiame "Veide", Parulskio nuolatiniame puslapyje, savaite vėliau. Ten jis pareiškė, kad ši publikacija – "tipiškas bulvarinio leidinio elgesys: straipsnio autorė rašo knygos neperskaičiusi, be konteksto cituoja "pikantiškas" vietas, galiausiai nieko apie knygą, kaip literatūros kūrinį, ir nesako, jai daug įdomiau pats autorius, jo "žygiai"...

Tiesos čia esama (nors kaltinimas "neperskaitymu" vargu ar teisingas), bet ji, manyčiau, persūdyta. Galbūt Sigitui užkliuvo tokie apibūdinimai, kaip kad esą jis "moka prisijaukinti (minią, t. y. auditoriją) žavia kvailoka kauke". Yra ir tokia prielaida: "Matyt, ilgesnis bendravimas su teatralais negrįžtamai įtikino, kad išraiškingos pauzės tarp dviejų juokelių minioje skamba įspūdingiau, nei naivūs bandymai lieti nuoširdžią išmintį". Bet straipsnis neatrodo piktybiškas, yra čia ir toks paaiškinimas (kuris Sigitui galbūt atrodo ironiškas): "Tarp jo ir to personažo neišvengiamai atsiduria "trys sekundės dangaus" – prakeiktasis tarpas, neleidžiantis rašančiam S. Parulskiui susitapatinti su vaidinančiu miniai S. Parulskiu. Galima tai vadinti talento ženklu, galima – Dievo dovana. Dievo, padovanojusio Sigitui desantininkų parašiutu pridengtą dangų. Kaip gražiai skamba – trys sekundės dangaus, trys laisvo kritimo sekundės".

Kita vertus, man suprantamas štai toks Sigito "kita vertus":
Kita vertus, galėčiau elgtis kaip mūsų politikai – jiems pila pamazgas ant galvos, o jie šypsosi ir pilančiajam bučiuoja ranką, nes jiems reikalingas populiarumas bet kokia kaina. Man – nereikalingas. Ypač – jeigu jis atsiranda ne už kūrybos kokybę. Mano leidėjui – galbūt, nes jis suinteresuotas kuo daugiau parduoti. O rašytojas vien iš kūrybos negali pragyventi. Rašytojas pardavinėja savo veidą "Veidui", o šis savo ruožtu pardavinėja jį kaip kekšę. Taip jiems ir reikia.

Kita vertus, Sigitas jau turi tam tikrą žvaigždės statusą ir turi būti pasiruošęs kur kas žiauresniems jo asmens knisimams negu "Veido" straipsnyje. Dar kita vertus, jeigu yra toks jautrus, tegul džiaugiasi, kad rašytojas visuomenėje (arba žiniasklaidoje) nepritraukia tiek bulvarinio dėmesio kaip koks nors pienburnis(-ė) televizijos laidos vedėja(s), siekiantis dirginti publiką eksponuodamas žmonių sielos žaizdas, vėmalus arba tik seiles.

Polemika "Veido" viduje tuo nesibaigė. Paskutiniame numeryje rašytojas Vytautas Narbutas klausia, "Ko supyko Sigitas Parulskis ant Renatos Baltrušaitytės", ir, be kita ko, beveik feministiškai bando aiškinti, kuo galėjo būti nepatenkinta pati kritikė: "Matau čia grynai moterišką požiūrį, ir jau ne vien į literatūrą – kerštą vyriškai giminei. Tiems giedantiems gaidžiams už jų egoizmą, narcizišką savo plunksnų šiaušimą, tiesmuką vyriškumo demonstravimą ir sumindytas, išniekintas jų, moterų, rožes ir lelijas, kasdien vulgarybėmis niekinamą mergystės ir motinystės žemę".

Deja, skaitydami "Tris sekundes dangaus" daug kas žvelgia "ne vien į literatūrą" arba visai ne į literatūrą. Praeitą savaitę (II. 13) žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis savo nuolatinėje skiltyje pareiškė: "Jaunas rašytojas Sigitas Parulskis parašo romaną, kuriame keiksmažodžių daugiau nei literatūros". Iš to telieka padaryti išvadą, kad apie keiksmažodžius Šindeikis, žinoma, nusimano, o apie literatūrą, deja, ne. Bet apie tai, ką išmano (čia jau turiu galvoje ne keiksmažodžius, o, tarkim, politiką bei ekonomiką), ir Šindeikis, ir kiti "Veido" autoriai rašo gerai. O kartais ir sąmojingai – cituotame straipsnyje, smerkdamas Rolando Pakso užmačias per inauguraciją skraidinti virš Vilniaus karinius lėktuvus, Šindeikis rašo, kad, Algirdui Brazauskui tapus šalies prezidentu, kai "visuomenė taip pat buvo pasidalijusi į priešingas stovyklas", "jo štabui nekilo minties Gedimino prospektu pavedžioti meškų ar kitokių medžiojamų gyvūnų". Tose "meškose" čia galima įžvelgti ne tik Brazausko aistrą medžioti, bet ir jo žvilgsnį į Rusiją.

Po gerų A. Šindeikio, L. Gadeikio, A. Bačiulio įžvalgų didžiąją žurnalo dalį sudaro apžvalginiai ir analitiniai straipsniai. Vasario 13-osios numeryje yra liūdnas Gintaro Sarafino straipsnis "Autoparduotuvė – Lietuvos kaimo veidrodis". Čia ne paviršutiniškai, o įdėmiau pažvelgta į "antrąją Lietuvą", konkrečiau pasidomėjus tolimais rajonais – Šilalės ir Ignalinos. Tai yra gūdžios apačios vaizdas – priešingybė tos Lietuvos, kuri mėgaujasi savo konsumerizmu ("vartotojiškumu") "Akropolyje".

Vis dėlto, nors dėl didelio skurdo abejoti negalime, yra ir dar vienas aspektas. Štai Šilalės rajone tarp išvardytų autoparduotuvėje perkamų prekių su didele persvara pirmauja trys: po duonos ir batonų (tai, kad dauguma kaimiečių jau nuo sovietų laikų namie nekepa duonos, šį tą irgi liudija) trečią vietą užtikrintai užima alus. Degtine autoparduotuvės neprekiauja, o jeigu ir prekiautų, vartojimo tai neatspindėtų, nes pilstukas ir naminė į gerkles keliauja neviešais keliais. Nekalbėta čia ir apie tai, kad dalis jaunų kaimo bedarbių jokio rimto darbo dirbti nenori arba jau ir negali.

Čia grįžtame prie vienos esminės problemos – kiek "antrosios Lietuvos" nuotaikas lemia objektyvus skurdas, o kiek žmonių tamsumas ir/arba degradacija, nebūtinai tiesiogiai nulemti skurdo. Vargu ar yra sociologinis būdas tai moksliškai ištirti. Bet simptomus ištirti galima. Europinio masto sociologinis tyrimas ("Vertybės: Europa – 1999") parodė, kad iš 32 valstybių Lietuvoje piliečių, nepasitikinčių parlamentu, procentas didžiausias. Dar ryškiau Lietuva pirmauja pagal pasitikėjimo spauda rodiklį (54%, antroje vietoje atsidūrusi Portugalija teturi 32%). Nors spauda čia, be abejo, turi pagrindo džiūgauti ir girtis, manyčiau, kad iš tikrųjų tai labai liūdnas rodiklis, tiesiogiai susijęs su nepasitikėjimu valdžia ir santvarka. Įtariu, kad šį rodiklį lemia labai paprasta emocija – neapykanta valdžiai, kurią spauda nuolat pliekia (pagrįstai ir ne) ir taip skaitytojui sukelia psichologinį pasitenkinimą. Valdžios nuodėmės visiems žinomos, bet nėra tokios atskiros kastos: kaip danguje, taip ir žemėje – tai yra ta pati neatskiriama visuomenės dalis, iš dalies mūsų visų išrinkta.

Tas pats tyrimas atskleidė dar baisesnį dalyką: 56% gyventojų pasisako už "stiprų lyderį, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai", t. y. už diktatoriaus valdžią. "Veide" (I. 16) duoti naujesni, jau kiek mažesni procentai: tam, kad "Seimas būtų uždarytas ir partijos uždraustos", Lietuvoje pritaria 44%. Straipsnyje t. p. cituojamas 2001 m. pabaigos "Vilmorus" tyrimas, kuriame tokių diktatūros šalininkų rasta "tik" 40%.

Šiaip ar taip, tai yra šiurpiai didžiuliai skaičiai. Civilizacijos lukštas yra trapus ir plonas. Praėjusiame dešimtmetyje (ne mažiau už mus) civilizuota Jugoslavija parodė, kaip lengva nuslysti į žmogėdrų lygį. Barbarai yra ne prie vartų – jie jau čia, tarp mūsų. Ir visada buvo. Stebėtis reikia ne tuo, kad į prezidentus išrinktas populistinis "ryžtingojo" įvaizdis, o tuo, kad pas mus dar apskritai egzistuoja stabili parlamentinė demokratija.

Tad palyginti menka bėda, kad naujasis prezidentas, kaip koks bananinės valstybėlės diktatorius, savo garbei sostinės padangėje nori demonstruoti tariamą karinę galią.


Laimantas Jonušys
 

Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-24 10:16
Kriaukaitė
informatyvu, įdomu, sklandu (bet kuria tvarka)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą