A. Škėmos kritikos pagrindinis bruožas – ekspresyvumas ir eseistiškumas. Dauguma tekstų primena režisūrines improvizacijas, nei metodiškumu persunktus „rimtus“ moksladarbius. Modernusis autorius visuomet pastebi: „Apsiribojau tuo įspūdžiu, kurį įpūtė<…>. Palieku prozą ir kritiką kitiems.“ Atsitiktiniu „Literatūros lankų“ bendradarbiu pasikrikštijęs „Giesmės“ kompozitorius kuria lietuvių literatūros autentikos žemėlapį, kuriame tinkami apsistoti „didmiesčiai“ – K. Donelaitis, H....

- Mamaša! Strast’, kak ochota zapolučit’ konfetku v rotovoje otverstjice! - Podoidi i vozmi. - Mamaša! Obroščiaju vaše vnimanije – netu u menia nožek. - Net nožek-netu konfetki. *** Sidit dievočka: rot porvan do ušej, pol u ee nog v besporiadke usypan zubami s kuskami desen, glaznyje obolocki na ostatkach nervnych okončanij tosklivo boltajutsa gde-to na urovne skul, nozdri  porvany v krovavuju bachromu, na stene na protiv ogromnoje krovavoje piatno… I vot, značit, ona etim porvanym...

* * * „[Mylimasis] `nei žino, ką jis patiria, nei sugeba tai nustatyti, nes panašiai kaip užsikrėtęs nuo kito akių liga, jis negali suprasti jos priežasties, mat jis užmiršta, kad savo mylinčiajame tarsi veidrodyje jis mato pats save.“ Platonas „Faidras“ „Ar žinai, Andriau? Noriu verkti lyg mažas vaikas. Tokiu kvailu, sentimentaliu verksmu. Lyg tasai mano protėvis, kuris norėjo papjauti savo sūnų ant aukuro. Andriau, mylimasis! Prisimink, aš maldauju tavęs, kurią ranką tau pasisekė...