Šizofreniškumas: tekstas kaip skylėtas paviršius

- Mamaša! Strast’, kak ochota zapolučit’ konfetku v rotovoje otverstjice!
- Podoidi i vozmi.
- Mamaša! Obroščiaju vaše vnimanije – netu u menia nožek.
- Net nožek-netu konfetki.

***
Sidit dievočka: rot porvan do ušej, pol u ee nog v besporiadke usypan zubami s kuskami desen, glaznyje obolocki na ostatkach nervnych okončanij tosklivo boltajutsa gde-to na urovne skul, nozdri  porvany v krovavuju bachromu, na stene na protiv ogromnoje krovavoje piatno… I vot, značit, ona etim porvanym rtom govorit:
-- Nu ni x** sebe čichnula!

***

Letela malen’kaja malen’kaja ptička I ticho ticho pela – “A-A-A-A-A-A-A-A-A-A-A-A”

http://www.halyava.ru/ilya/a_sadist.htm

Čia tikriausiai reikėtų estetiškai kalbėti apie poetiką. Tačiau tebūnie šis tekstas savotiška šventė, ne-darbas. Švęsti [vok. begehen – apeiti] – apeigomis apeiti kasdienybę, ap-turėti (kalbinį) įvykį, užpildytą, nuosavą laiką. Laikas, kuris „ką nors“ – pvz., kad „jis staiga paseno“, ar „jau nebe vaikas“,- pasako, yra įvykio, šventės laikas, jo nerodo rodyklės, jis yra kitas laikas.

Pasak H.-G. Gadamerio, šventės laiko struktūra priartina prie meno šventiškumo/(mandagaus) kitoniškumo. Kad menas taptu menu, jo manymu, būtinas supratimas. Pastarasis įmanomas tik suteikiant vienam ar kitam reiškiniui prasmę. Bet kuris prasmės suteikimas susijęs su „vaikščiojimu“, su paviršiumi. Pasak Gadamerio, „reikia prieiti artyn ir įeiti vidun, vėl išeiti ir apeiti aplinkui, išvaikščioti jį po žingsnelį ir išgauti“ tai, ką kūrinys žada: kitą laiką, užsibuvimą jame. Būtent toks paviršiaus kūrimas būdingas „klasikiniam“ menui. T.y. menui, kuriam svarbiausia turėti prasmę.

Jei sutiksime su fenomenologų skelbiamu taktiliniu ir kinestetiniu nuolatiniu pasaulio apsireiškimu, kai pažinimas gimsta liečiantis įvairiems paviršiams, tai būtent tokia „apeiga“, „apvaikščiojimas“ ir kuria paviršių, kognityvų žemėlapį. Pasak Deleuze ir Guattari, žemėlapis „yra visiškai orientuotas į eksperimentavimą su realumu. Žemėlapis nereprodukuoja uždaros savyje pasąmonės; jis konstruoja pasąmonę [...] Žemėlapis yra atviras ir apjungiamas visose savo dimensijose; jis yra atskiriamas, apgręžiamas, pasiduodantis pastoviai modifikacijai. Jis gali būti suplėšomas, apverčiamas, adaptuojamas bet kuriam montažui, perdirbamas grupės ar socialinės formacijos. Jis gali būti nupieštas ant sienos, suvoktas kaip meno kūrinys, sukonstruotas kaip politinė akcija arba kaip meditacija“ . Būtent pastarojo pagalba ir suvokiame gadameriškąjį meną. Toks žemėlapio paviršius yra kietas, neįsileidžiantis giliau poodžio. Prasmė kuriama jam  raukšlėjantis, švysčiojant, kas kartais pavadinama meno ekstaze, o paviršiaus lygumo efektai – dvasios nušvitimu. Tai ir yra meno šventė, papuošta fejerverkais, blizgąs, pasak Nyčės, prasmingas kūrinio laikas. Paviršius yra riba tarp daikto ir sakinio. (Paviršiaus efektais, pvz., žongliravo H. Radauskas, subtiliai išlaikydamas ir paskirstydamas rašymo įtampas, gelminio, tačiau tampraus saugumo reikalaujančius falologizmus, neprakiurdydamas liaunos teksto membranos).

Tačiau nieko nėra trapesnio už paviršių. Prasmė kaip efektas, visuomet buvojantis paviršiuje, nurodo į kvazi-priežastį, kuri pati būna bekūnė (Deleuze). Užtenka pajusti kalbos geismą, kad paviršius įtrūktų. Kalbėti – valgyti. Čiupnoti, gromuliuoti. A. Arto atrajojimas garsais tik pavadintas modernia poezija įgauna antrinę, Kritiko suteiktą odą, paviršių, prasmę, tik todėl mes galime kalbėti apie Arto poeziją. Tokio tipo modernumas, jei čia neįsikiša Kritikas, eliminuoja prasmės kaip nuolatinio ir vienintelio Prižiūrėtojo statusą. Paviršius prakiūra, tampa tinkleliu. Tai šizofreniškais nebe-paviršius. Šizofrenikui paviršiaus daugiau nebėra. Vadinasi, nebėra ribos tarp daiktų ir sakinių,- būtent todėl, kad kūnai daugiau nebeturi paviršiaus. Tokiu pačiu principu skylėjasi ir pats tekstas, t.y. praranda prasmę, jos gabalai įsukami į gelminį, virškinantį pasaulio ir aš vienybės sūkurį. Šizofreniškas kūnas/tekstas nebeturi odos/žanro. R. Barthe‘o detektyviškas, geidžiantis skaitymas juntant teksto malonumą tampa nebeįmanomas, arba įmanomas tik vikriai šokinėjant ant savotiškų prasmės-paviršiaus lyčių, saugantis pragarmės, vikrusis skaitymas. Mėgavimasis tekstu, plyšių susidarymas beskaitant, kurį Barthe‘as priešpastato teksto malonumui, šiuo atveju, t.y. šizoteksto atžvilgiu tėra tik vikriojo, geidžiančio skaitymo poodis, kai nesileidžiama į vientisą teksto kūno masę, kurioje neįmanoma atskirti teksto organų bei priskirti jiems tam tikrų funkcijų. Būtent poodyje įmanoma apžiūrinėti smulkiausius prasmės folikulų mazgelius, tyrinėti jos augimo dirvožemį. Būtent šie plotai, lopiniai ir yra literatūros teorijos džiaugsmas. Tačiau geismingam skaitymui, kurio praktikomis užsiiminėja dauguma knygų rijikų,  pastaroji tokia pat marginali, kaip ir folikulų tyrinėjimai besiskutančiam barzdą. Nebent beskaitant koks tekstas ima ir supūliuoja, tampa nebepatrauklus, nekelia apetito. Taip kartais gimsta literatūrologai,- paviršiaus gydymo meistrai, plastiniai prasmės chirurgai.
Tikriausiai jau seniai kirba klausimas, ką bendro tai, ką aš čia tauškiu, turi su tais trimis tekstukais pradžioje? Pabandysiu nupiešti dar vieną žemėlapį.

1. Pasak J. Deliozo, gelmių istorija prasideda nuo paties baisiausio: nuo žiaurumo teatro. Būtent tokį teatrą ir aprašė Melani Klein. Pasak jos, žindantis kūdikis yra scena, aktorius ir drama. Oralumas, burna ir krūtis – pradinės bedugnės gilumos. Viskas prasideda prarajoje. Krūtis ir visas motinos kūnas ne tik suskyla į gerą ir blogą objektus, bet ir agresyviai tuštėja, skiriasi į dalis, pabyra gabalėliais ir valgomais kąsneliais. Motina tuo pačiu yra ir geras objektas, ir blogas.  Kūdikiškumas, pasak Melani Klein, yra paranojinė-šizoidinė būsena. Gabalėliai ir dalelės visuomet yra žeidžiantys, jie „ištuština“ motinos kūną taip pat kaip ir kūdikio. Tai ekskrementai. Pasak Melani, anališkumas tėra oralumo tąsa, gelmės bedugnė. Žindančio kūdikio šizofreniškas kentėjimas. Kūdikis stipriai, kietai suvystomas, pats tampa gniužulu, vientisa mase kietame kiaute, kuriai palikta tik rotovaja otverstjica. Sakiniai, kuriuos išsviedžia ši otverstjica, ir yra tie gabalai, kuriuos valgo saldaininė motina. Ką padaro su šia baimės situacija humoras? Jis sujungia paviršiumi šį paradoksą – suskilusi priešingomis kryptimis judesį. Humoras vengia gelmės ir aukštumos; jis sukuria tarpą, paviršių, raukšlę tarp jų. Ta vieta niekada nėra užimama, tai tuščia vieta. Būtent čia telkiasi idealusis įvykis. O toks įvykis visuomet regeneruoja prasmes. Anekdotas tampa įglobtas supratimo odon, išvaikštomas, (at)pažįstamas, tampa kūriniu.

2. Antruoju atveju išvaikštomas pats mergaitės veidas. (Kiek toks gabalėliais sudriskęs veidas yra Kito veidas?) Čia tarsi egzekucijos aikštėje skaitant išskrodžiama, pasimėgaujant susmulkinama reprezentacinė kūno dalis. Grindys ir siena minimos tik todėl, kad yra paliestos mergaitės kraujo ir kąsnelių, t.y. joms suteikta forma. Mergaitė, neturinti (tekste) likusio kūno (kalbama tik apie gabalėlius, priklausančius veidui), t.y. kūno, kuris būtų išskirtas tarp minimų grindų ir sienos, skaitant randama tarsi įgavusi naują kalbėjimo dovaną. Tarsi daugybė Klein minimų (pavojų keliančių) penių-kąsnelių, sūkuriuojančių virškinančioje/virškinamoje gelmės, vidaus tyrėje, būtų išsviesti trūkumo pažymėton išorėn vienu sakiniu „nu ni x** sebe čichnula!“ (t.y., „nu ničego sebe x**“) Čiaudulys nėra įprasta kūnui artikuliacija. Jis visuomet suteikia malonumą, būna netikėtas, nepaklūsta etiketui, užgožia kalbėjimą. Tai įvykis. Spazminė, stipriausia Arto kalbėsenos, kūno be organų patirtis. Tačiau nusičiaudėjus, įvykus neišvengiamam, kūnas įgauna sakinį, organą, tampa saugus ir nebekenčiantis suskilimo. Būtent šio sakinio (o ir pirmieji tėra išvirkščio paviršiaus apvaikščiojimas) dėka apsireiškia jau minėtasis humoras, padedantis suprasti vaikščiojimus, atrasti pasakojimo prasmę (pvz., pasitenkinti sakiniu-keiksmu kaip platoniškuoju šešėliu, ar pan., nelygu patirtys). Taip tekstas (kaip Melani minimas kūdikis) gabalėlių apeigomis, grėsmingiausiu, bet čiaudulio suformuotu gabalu - falo-sakiniu suteikia saugumą šizoidiniam kūnui be organų, kūnui – gelmei.

3. Trečiasis atvejis – viršgarsinė mažutukė paukštukė, dainuojanti dideliais, regai aštriai  sprangiais garsais, tekančiais tąsia eilute, pretenduotų į tarpinį būvį, kai neįmanoma apčiuopti prasmės/paviršiaus, bet ir nėra virškinančio, triukšmingo vidaus pragarmė. Tai tarsi nuolatinis įvykis, kurio atžvilgiu nėra susiformavusi prasmė. Reliatyvumas, turintis sakinio struktūrą; neišsiveržusi, todėl įkyri lava. Nuolatinė žindančio šizokūdikio lopšinė, kai garsai susminga į jį, jais jis tuštinasi ir kalba.

Visi trys atvejai tarsi ir numato juoką kaip supratimo išraišką. Tai, kiek mes sugebame (t.y. nebūtinai privalome) juoktis perskaitę panašaus pobūdžio tekstus, tarsi indikatorius parodo mūsų dialogiškumą. Atvirumą kitokiam tekstui, teksto vėrimąsi mums. Pasak Slavojaus Žižeko, ne  orus stovėjimas nuošalėje parodo pagarbą kitam, o sugebėjimas kaip reikiant apsimėtyti įžeidimais, priimti tai kaip normą, nesusipykti.  Taigi, dialogas tarsi tampa menu, o juokas ir žiaurumo teatras - savotiškomis dialogo poetikos rūšimis.

Šis pasakojimas, kaip ir bet kuris kitas,  galiausiai baigiasi Edipo istorija. Užlėtojama, skrupulingai užtempiama teksto oda suteikia prasmingą fališką saugumą daugiapeniam, pasak Melany Klein, pilnam gabaliukų, sūkuriuojančiam, susižeidusiam, neturinčiam paviršiaus-įškišulio motiniškam kalbos kūnui.