Šiais laikais rašo visi. Rašo Pripažinti Poetai ir nepripažinti poetukai, mokslo daktarai ir penktokai, rašo ir kiemsargė Jonė ir vietinis daugiabučio alkoholikas Jeronimas. Nėra čia ko stebėtis – būtų daug keisčiau sutikti žmogų, kuris nerašo – mus juk skaityti ir rašyti išmoko dar mokykloje.  Kas dar keisčiau? Kad dabar, IT, PC, TV ir kitų dviraidžių ar triraidžių (labai retai – keturraidžių) akronimų bei tarptautinių žodžių eroje, visi mano išvardinti žmonės rašo ne elektroninius...

„Atleisk, bet tu... žinai, man nemalonu tai sakyti, bet... tu banalus.“ Dažnas poetas ar prozininkas po tokio įžeidimo kimba į atlapus (realiai ar virtu-re-aliai), bandydamas apginti savo kūrinio (ir savo paties) garbę. Dėl to kyla masinės poetinės muštynės, žudynės, karai bei genocidai. Dėl šių Übermensch gaisruose dega kaimai, griūva miestai, išmiršta ištisos tautos... Na, gal šiek tiek perlenkiau, bet, manau, visi sutiksime, kad „banalybės“ yra negerai, ir mums būtų daug lengviau be jų...