Übermensch ir dvidešimt tūkstančių spausdinimo mašinėlių, Arba Valytoja taip pat rašo knygą

Šiais laikais rašo visi. Rašo Pripažinti Poetai ir nepripažinti poetukai, mokslo daktarai ir penktokai, rašo ir kiemsargė Jonė ir vietinis daugiabučio alkoholikas Jeronimas. Nėra čia ko stebėtis – būtų daug keisčiau sutikti žmogų, kuris nerašo – mus juk skaityti ir rašyti išmoko dar mokykloje.  Kas dar keisčiau? Kad dabar, IT, PC, TV ir kitų dviraidžių ar triraidžių (labai retai – keturraidžių) akronimų bei tarptautinių žodžių eroje, visi mano išvardinti žmonės rašo ne elektroninius laiškus, o eiles arba prozą.

Kodėl?

„Nauja mada! Nauja mada!“ – iš atminties šaukia vaikystės anekdotas apie nuogalius. Dabar rašymas – ne kas kita, kaip mada. Dažnas rašo ne tam, kad ką nors pasakytų, o tam, kad išsiskirtų iš pilkumos, kad būtų nors kiek kitoks negu kiti. Kad galėtų po ketvirto bokalo alaus bare merginai pasakyti „Aš – rašytojas. Aš rašau ir savo darbus publikuoju. Internete“. Kad galėtų iš aukšto žiūrėti į kitus, tuos, dvasios ubagus, kurie nerašo. Kaip kad sunkiais sovietinės priespaudos metais nomenklatūra žiūrėdavo į žmones, susigrūdusius troleibuse, pro savo juodos „Volgos“ langus. Dabar gi automobiliu nieko nenustebinsi – nebent tai būtų gerai išlaikyta ir „užtiūninguota“ „Volga“ – dvyliktokai važinėja su BMW. Žinoma, naujutėlaitis „Mercedes-Benz”, lėtai šliaužiantis pusės centimetro atstumu nuo šaligatvio, vis dar atkreipia praeivių dėmesį, bet tam reikia talento ir drąsos, kurią turi toli gražu ne visi, ir beprotiškai ramios ir skaidrios sąžinės. Todėl „Mercedes“ atkrenta, ir lieka poezija ar proza – nuostabus būdas tapti pranašesniu už tuos, einančius šaligatviu, ir už tą, šliaužiantį „Merse“. Jis juk nerašo.

Ir?

Nieko. Gal netgi ir gerai, kad žmonės rašo. Blogai tai, kad, visų pirma, jie rašo prastai, visų antra, kad jie publikuojasi, visų trečia, kad nebando tobulėti, tuo dar labiau platindami šitą ligą („Mano kaimynas Bronius – rašo, publikuojasi, bet rašo blogai – aš galiu už jį geriau! – parašysiu knygą!“). Nedažnas suvokia, kad norint būti rašytoju, reikia ne tik tušinuką mokėti rankoje laikyti ar sugebėt spausdinimo mašinėlės klavišus spaudyt, bet ir turėti bent šiek tiek erudicijos ar bent jau žinoti, su kuo ji valgoma. Norint rašyti, būtina perskaityti bent penkiasdešimt knygų, pageidautina, ne vaikiškų. Jei nori tapt rašytoju, mielas mano, būk malonus, ir gerbk savo skaitytoją ir kolegas. Nerašyk niekų, o jei jau juos rašai, tai daryk gerai.

Nes

Rašyti – didelė atsakomybė, nes tai, ką žmogus parašo – paleidžia į pasaulį – yra ne kas kita, kaip intelekto vaikas, kurį turi išauginti, aprengti gražiais drabužiais, paruošti taip, kad nebūtų sudegintas ir užmirštas. Nes tai – vienas iš tų dalykų, kuriuos žmogus palieka po savęs. Tada, kai tai pagaliau suvoksime, gal būt, galėsime girtis, kad esame ne tik žudikų ir plėšikų, bet ir rašytojų tauta. Nes kol kas esame tik grafomanai.