Übermensch ir dešimt tūkstančių spausdinimo mašinėlių, arba odė banalybei (nebanalumo paieškos)

„Atleisk, bet tu... žinai, man nemalonu tai sakyti, bet... tu banalus.“
Dažnas poetas ar prozininkas po tokio įžeidimo kimba į atlapus (realiai ar virtu-re-aliai), bandydamas apginti savo kūrinio (ir savo paties) garbę. Dėl to kyla masinės poetinės muštynės, žudynės, karai bei genocidai. Dėl šių Übermensch gaisruose dega kaimai, griūva miestai, išmiršta ištisos tautos... Na, gal šiek tiek perlenkiau, bet, manau, visi sutiksime, kad „banalybės“ yra negerai, ir mums būtų daug lengviau be jų gyventi.

Arba ne.

- Kas gi ta banalybė?
- Tylėk, nesusipratėli, pats nežinau!

Anot DLKŽ, banalus – nuvalkiotas, visiems žinomas. Ką gi tai reiškia – suku savo kvailą makaulę.  Norom nenorom vaizduotėje iškyla seno nudrengto tėvo švarko paveikslas. Šeimoje iki skausmo pažįstamas, apie jį pripasakota tiek istorijų, kad vien tik jį įsivaizdavus, pasidaro silpna, ir mane, kaip sakė klasikai, net drebas suima. Visiškai taip pat, kaip perskaičius rašykinės klon-poezijos vienetą iš ex-jausmų, a-la, „saulutė šviečia / aš laimingas / nes mano meilė nemirtinga.“ arba „nemyli manęs niekas / pasikarsiu ant sausos pušies...“. Kita vertus, kai prisiliuobiu iki žemės graibymo ir imu visiem pasakoti apie švarko nuotykius, draugai išsižioja, stikliukas sustoja kažkur viduryje „ratelio“, degtinės butelis atsargiai padedamas, kad nenuvirstų, ir visi atlošę ausis klausosi, kaip mano tėvo švarkas matė tą ar aną. Jų drebas neima, ir nealpsta, bjaurybės, klausydami mano banalios istorijos. Jiems, matyt, nebanalu – nauja, nežinoma, įdomu.

„Supratau“ – klykiu vonioj kaip Archimedas, taškydamas vandenį ir užliedamas kaimyno butą. Taip paprasta – sukurti ką nors naujo, nežinomo bei įdomaus, ar ne? Štai – sugalvojau istoriją – gyvena Anglijoje toks seras Džonas, sakykim, ir vieną naktį jį nužudo, ir štai – mūsų pagrindinis herojus, seklys Šerlokas – belgas, kitaip žinomas kaip „Morka“... neoriginalu, sakote, banalu, sakote - užkniso – iš tiesų, pateikti visiškai šviežią idėją – beveik neįmanoma, nebent taptum šizofreniku, arba, „ą-a“, padaugintum žolės (dėmesio - straipsnio autorius mano, kad narkotikai yra blogai(!!!)). Žmonija, tarsi tos hipotetinės beždžionės, be perstojo barškina (įvairiais klavišais) ir vis padaro (ką nors, tarkim, parašo „karą ir taiką“). O kaip žinia, žodžių yra baigtinis skaičius, taigi, ir jų kombinacijų yra baigtinis skaičius, taigi ir įmanomų kūrinių (iš tų žodžių junginių) yra baigtinis skaičius. Baisu, bet mus to išmokė pirmame kurse, per matematinę analizę – viskam yra riba. Taip ir kūrybai – artėjame prie kažkokios asimptotės, prie absoliučios kūrybinės krizės ribos, ieškome būdų pramušti tą asimptotės sieną, ar kaip nors ją apeiti.

Vienas iš faktorių, stabdantis mūsų artėjimą prie asimptotės – užmiršimas. Iš tiesų, negalima atmesti tikimybės, kad mes jau pasiekėme tą ribą, ir visos mūsų mintys yra neoriginalios. Anot Ekleziasto, viskas, kas nauja tėra gerai užmiršta sena. Bet tai dar nereiškia, kad mūsų neoriginalios mintys yra banalios. Viskas priklauso nuo to, kiek jos neoriginalios – šiandien psichologas pasakytų, kad Šopenhaueris serga depresija vulgaris, nes mūsų psichologai kasdien mato tuos pačius žmones, kartojančius, kad gimstame tam, kad mirtume (Šopenhaueris nejaukiai pasimuisto) ir geriančius banalųjį „Prozaką“ saujomis. Kitaip tariant – neoriginalumas tampa banalybe tik pasiekęs kritinę masę, kitaip tariant, tapęs POP. Ir vėl – tarsi kakta į sieną – o kaip atkasti idėją, kad ir nelabai originalią, bet dar ne pop?

Tapti šizofreniku arba būti genijumi.

Arba –

Jau senovės Graikijoje mąstytojai susivokė, kad yra gražių formų, į kurias kūdikiai tiesia rankutes ir negražių formų, kurios priverčia jautresnių nervų vyrus verkti. Ir jie pradėjo formos paieškas. Mes – galima sakyti, tie patys graikai, tik ieškome ne tobulos, o nebanalios formos. Juk netgi visiškai banali idėja gali sublizgėti, jeigu mes ją pasuksime šiek tiek kitu kampu, ar apšviesime ne iš viršaus, sakykime, o iš apačios. Tai – forma. Tarsi nesąžiningi automobilių pardavėjai, rašytojai formos glaistu mėgsta uždengti savo idėjos nelygumus ir priverčia ją atrodyti lyg ką tik nuriedėjusią nuo jų minčių konvejerio. Gink Dieve, nesakau, kad jie daro blogai – jie tiesiog neturi pasirinkimo. Todėl ir randasi baltos eilės, šizo-proza ir sąmonės srautai (šitie, rodos, jau lipa nuo panteono) – nes šiomis formomis galima nebanaliai išreikšti banalią mintį.

Taigi.

Ir štai ir vėl paimam senas mintis, ir vėl tarsi iš plastilino lipdom naujas jų formas, arba imam naujas mintis, ir tarsi lego kaladėles dedam Maironiškai, griežtu kas antros eilutės rimu ir žiūrim – o gal visgi gausis NEBANALIAI?