Vaižganto tekstų malonumai

Birželis lyg Vaižgantas – viskas suvešėję, sukupėję, šviesžaliai, niekaip negalintys sutemti vakarai. O Vaižgantas lyg birželis – šviesiaakis, giedrasielis tėviškės laukų žiniuonis, būties ir buities sietuvų stebėtojas ir pajautėjas. Tasai, kuris jaunystėj besilankydamas Malaišiuose mėgdavo nakvoti senoj, išsikerojusioj obely ir tenai sutikdavo patekančią švento Petro ir Povilo saulę. Vaižgantas – pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj su savo meniškais pamokslais Vytauto bažnyčioje, savo purslojančia beletristika ir publicistika. Anot rašytojo biografo Aleksandro Merkelio, „iš matyto gausaus gyvenimo molio, iš savo paties dvasios patyrimų Vaižgantas kūrė prozos simfonijas, pririnko į savo kūrybos aruodus ne vienas rieškutes deimančiukų – gyvų ir šviesių žmonių paveikslų, jų likimų su polėkiais ir nuopuoliais, gamtos ir kultūros vaizdų. Jis nebuvo tokios plačios skalės kūrėjas, kaip, pavyzdžiui, V. Krėvė, bet buvo universalus kita prasme – tame pačiame kūrinyje sujungdamas įvairius rašymo žanrus – beletristiką ir publicistiką. Publicistikoje jis beletristas, beletristikoje – publicistas. Jame buvo sumišęs auksas su smėliu. Neišsijotas, neišplautas – kaip neišplautas pats gyvenimas“.

Iš tikro – Vaižgantas lyg skulptorius minkė gyvenimo molį, šokdamas nuo vieno gabalo prie kito. Rašė nešlifuotu, neišlaižytu, o drėbtiniu stiliumi, kasdienės duonos rupumo žodžiais. Bet tas netašytas žodis ir sakinys – tokie skanūs, kvepiantys, spalvingi ir saviti. Vaižgantiška sietuva, kurios pasiilgstama. Iš tų versmių ir „buities sietuvų“ tebetrykšta Vaižganto tekstų skaitymo ir klausymo malonumas, užkabinantis, pagaunantis skaitytoją. Arba klausytoją. Tai paryškino birželį tris dienas vykę „Vaižganto skaitymai“, sutraukę daugybę jo gerbėjų.

Vaižganto skaitymai – ne naujas dalykas. Tai dar viena atgaivinama kultūrinio Kauno tradicija, kelerius metus gyvavusi praėjusio amžiaus pabaigoje. Apskrities viešojoje bibliotekoje šiuos skaitymus rengė žinomas rašytojas Rimantas Budrys, romantikas, gamtos grožio dainius, vaižgantiškos dvasios žmogus, tragiškai žuvęs 2001 m. rudenį. Šiemet sausį jam būtų suėję 77 metai. Po rašytojo mirties nutilo ir Vaižganto skaitymai, kuriuose ne kartą dalyvavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, dažnai vadinamas „antruoju Lietuvos Vaižgantu“, poetai Justinas Marcinkevičius, Robertas Keturakis, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, skulptorius Leonas Strioga. Šį renginį, kuris visada vykdavo birželiį, globojo ir puoselėjo jo nuolatinė vedėja Daina Kazlauskienė, iki šiol daugelio prisimenama ir pasiilgstama už gyvojo žodžio almanachą „Ąžuolynas“, kultūros pasaulio žmonių nepamirštą iki šiol.

Šį birželį „Vaižganto skaitymai“ vyko Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje, „Aušros“ bibliotekoje ir Juozo Grušo memorialinio muziejaus uždarajame kiemelyje. Rašytojo kūrybą skaitė aktoriai Regina Varnaitė, Liucija Zorūbaitė, Algirdas Vrubliauskas, jaunieji Aleksandro Stulginskio vidurinės mokyklos skaitovai Ineta Subačiūtė, Rokas Pacevičius ir Lina Čėsnaitė.

Ypač daug lankytojų Vaižganto skaitymai subūrė į J. Grušo muziejaus sodą. Pavakario saulė nebuvo karšta, birželio vėjas dvelkė senos žydinčios liepos kvapais, o klausytojus pasitiko kunigo sutana apsirengęs aktorius Ferdinandas Jakšys su po kiemą šniukštinėjančiu taksų veislės šuneliu Kauku. Mat tą vakarą aktorius suvaidino išeivijos dramaturgo Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas“, o muziejaus bičiulės Aušros Raudonienės auginamas taksiukas jau nebe pirmą kartą „vaidino“ Vaižganto šunelį Kauką.

Vaižganto skaitymų pradininkė D. Kazlauskienė prisiminė šių renginių ištakas, perskaitė Antano Miškinio eilėraštį, skirtą Vaižgantui. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius kalbėjo apie tai, kad dabar rašytojas ir kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas ypač reikalingas Lietuvai, nes jo kūryba ir šviesi asmenybė giliai ir turiningai išreiškė lietuvių tautos dvasią, jos savitumą. Vaižganto skaitymuose dalyvavo skulptorius L. Strioga, poetas Vladas Vaitkevičius. O verslininkas ir dainininkas Kazimieras Jakutis dainavo Aukštaitijai ir Vaižgantui – pagal A. Miškinio ir J. Strielkūno eilėraščių tekstus. Netikėta ir maloni staigmena daugeliui buvo estrados dainininkės Violetos Rakauskaitės atliekamos dainos.