Vaižgantas – plastanti širdis

Iš atsiminimų apie Vaižgantą

Tai buvo seniai, tai buvo aname šimtmetyje, kai aš pamačiau Jį pirmą kartą, aš, dar nedidelė mergaitė, 1898 metais sugrįžusi Kalėdų atostogų iš pirmųjų galima sakyti mokslų iš Palangos į Kulius, kur buvo vikaru kunigas Juozas Tumas, linksmas, juodaplaukis, mėlynakis – kaip žiburys koks namuose. Maniškiai atvažiavę manęs, jau pasakė, kad nepaprastas kunigėlis yra dabar pas dėdę Vikaru. Vaiko akimis ir žiūrėjau į Jį, kaip į nepaprastą žmogų, ir eilė neužmirštinų paveikslų pasiliko mano atmintyje.

Naujų metų išvakarės. Susirinko svečių. Gyvoji styga buvo Jis, kunigas Juozas. Dainelių, anekdotų, pasakojimų pylė kaip iš rankovės, o visas judrus, visų akis savęsp veržiąs. Rengėmės sutikti Naujus metus, jau dešimta valanda vakaro, laukiam vakarienės. Lauke siautė baisi pūga. Kaip gera buvo jaukioje klebonijoje! Staiga atsidaro durys, ir kaltu veidu pasirodo zakristijonas. Jis sako: „Atvažiavo prie ligonio, miršta moteriškė“. Kunigas negali atsisakyti ir, žinoma, važiuos jaunesnysis, kunigas vikaras. Visiems veidai ištyso: dabar vargins tą mielą, linksmą kunigėlį! Vaižgantas, kunigas Juozas, atsistojo, linksmas kaip visados su šypsena, nusiuntė pabučiavimą nuo lūpų, visiems esantiems palinkėjo gerų Naujų metų ir pasišokėdamas išbėgo iš salono. Kaip paukštelis. Aš atsimenu, kaip mano, mergaitės, ausyse susikaupė beveik visų įvertinimas: tai žmogus, kur rasi kitą tokį!

Paskui vasarą Jis mane mokė. Jis, galiu pasakyti su didžiausiu susijaudinimu, kad jau ir mokėjau tada viena kita svetima kalba pasiskaityti ir parašyti ir nebuvau jau tokia maža, Jis buvo mano pirmasis mokytojas. Aš mačiau, kaip Jis rašė „Tėvynės Sargui“ straipsnius, stovėdamas prie aukšto rašomojo stalelio, per aukšto, galbūt, Jam. Aš tada pirmą kartą mačiau rašomąją mašinėlę. Vakare Jis dirbo ar sėdėdamas prie stalo barškino ta rašomąja mašinėle. Rašė lig vėlumos, o rytą po pamokų, kurias dėstė man ir savo brolėnui, dažnai išgirsdavau: pasilik aš tau duosiu raštų. Mat jie vakare parašyti, negalėjo antrą naktį kambaryje nakvoti. Juos turėjau nešti, prijuostėje įsidėjus, kad mano motina įvyniotų juos į audeklo ritinį ir kur į skrynios gelmę įkištų. Ūkis buvo atokiai nuo klebonijos. Reikėjo gerų slapčių, nes dieną naktį turėta galvoj kratos – žandarai. Jis buvo labai atsargus, jausdamas tą žandarų pavojų, nes tada buvo jau pats draudžiamųjų metų įkarštis – „Varpo“ ir „Sargo“ laikai, ir ne vienas buvo jau nukentėjęs. Buvo nukentėjęs ir kunigo Juozo brolis, ištremtas todėl, kad tas neatsargiai paliko pas jį didelius pundus knygų. Kunigui Juozui tai be galo sąžinę graužė, ir Jis rūpinosi, kad daugiau kas per Jį neįkliūtų. Ar Jis bijojo dėl savęs? Ne, dėl savęs Jis nebijojo. Jam tokiu atveju būtų buvę tik du skausmu: palikt gimtąją žemę ir pradėtąjį darbą, paties vargas – nesvarbu. Bet Dievas saugojo. Šitame mažame bažnytkaimyje, dideliame raudoname klebonijos mūre, ėjo nuostabi konspiracija. Sumobilizuotos gerosios ir rimtosios davatkos tai atsirasdavo, tai išnykdavo: Baltmarė, Juodmarė, Didžioji Barbora, į kokius atlaidus jos kulniavo – niekas nežinojo, davatkos tylėjo kaip žemė. Apsisiautusios raudonais žičkiniais skepetais, jos tik siuvo ir siuvo ir vis nematomos ateidavo ir vis nežinia ką išnešdavo. Tai buvo Vaižganto ir kitų rankraščiai, kurie ėjo į Tilžę, į užsienį...

Atsimenu, tai buvo sekmadienio diena, kada turėjo įvykti pirmasis lietuvių teatras Palangoje. Kun. Juozas tada buvo pats vienas parapijoj. Bažnyčios sekmadienį be pamaldų palikti negalėjo. Bet kaip Jis nebus pirmame Lietuvos teatre! „Aš ir tave nuvešiu, – pasakė Jis man. – Tai nepaprastas, nepaprastas įvykis – vaidins lietuviškai!“ Supratau, bet kaip mane nuveš iš Kulių į Palangą septynias mylias per tris valandas – to suprasti negalėjau. Jis pamaldas pabaigė anksčiau, buvo, matyt, nužiūrėjęs ūkininką su labai greitais arkliais. Ir kelią pasirinkęs nepaprastą, kaip nepaprastas įvykis buvo. Liepė važiuoti per balas ir miškus. Lyg aitvaro nešami nulėkėme per nepilnas tris valandas į Palangą.

„Klausyk, ar tu atsiminsi? Tu šitą dieną atsimink! – sakė Jis man kartkartėmis. Ir bėgom tekini į tą daržinę Palangoj palei tiltą, kurios dabar nei pėdsako nebėra. Prie durų mums pasakė, kad bilietų nebėsą. Jis, metęs pinigus ant stalelio, ir pačiupęs mane už rankos, veržėsi pro duris: nors pastovėt! Veidas Jo buvo ir susikaupęs, ir entuziazmu žiburiuojantis – pirmasis teatras... pirmasis teatras, – šnibždėjo Jis.

Kaip kunigėlis, toks linksmas būdamas, – klausdavo ponios, – galėjai kunigu tapti. „O ką man trukdo, man nesunku, man niekados nepasunkėjo tas juodas drabužis, kuriuo apsivilkęs aš vaikščioju Lietuvos takais“. Taip maždaug Jis atsakydavo. Atrodė, lyg kitas kelias galėjo būti Jam skirtas, kada Jis baigė šešias realinės mokyklos klases. Priedo turėjo baigti septintą ir pasirinkti kurį iš inžinerinių institutų. Bet motinėlė iš mažens buvo Jį Dievui pažadėjus, ir Jam, linksmam 18 metų jaunikaičiui, tada jau aišku buvo, kad baigus aukštąjį mokslą, Jis turėtų bastytis svetur. Jis pats man sakė: „O to aš negalėjau pagalvoti, kad turėčiau kur kitur gyventi, ne Lietuvoje“. Motinėlė, skirdama Jį šventai tarnybai, sutvirtino dar ir Jo širdies pasiskyrimą: tarnauti savo kraštui. Visa tai Jame pynėsi vienu vainiku. Kaip Jo tėvai, Jo tėvų gyvenimas susijęs su tėvyne ir jos grožiu, taip tie santykiai Jam pačiam susiję su tuo, ką Jis brangiausio norėjo matyti ir matė tame mūsų dvasiniame gyvenime, mes matome iš „Aukštaičių vaizdelių“.

Iš pat pirmųjų atbudusios tautinės sąmonės dienų Jis buvo ta prasme tautininkas, kad visas Jo svajojimas buvo, kaip geriau, tikriau ir labiau atiduoti save Tėvynei. Ir kaip jis save atiduodavo! Džiugi laimės nuotaika darbe Jai, vienintelei mylimai – Lietuvai! Tokia meilė išsaugojo Jame amžiną jaunystę. Ne kas kitas, kaip ta meilė padarė Jį jaunystės simboliu. Ta balta galva, rausvi skruostai ir mėlynos akys, tokios jaunos ir, rodos, viską suprantančios, kas tik tuo jaunystės pulsu judėjo. Jis rūpestingas taip, kaip jaunystė kad yra susirūpinusi visais ir viskuo padėti, globoti, saugoti, užtarti. Jis kenčia, jaudinasi, pyksta. O kaip Jis moka džiaugtis! Jis nerūpestingas taip, kaip jaunystė: Jis nesirūpina savim, lobiu, turtu ar kokiomis nors šio pasaulio gėrybėmis. Ta žavinti širdies jėga mažai kam imponuoja. Ta širdis, meilę nešanti ir meilės trokštanti, kiek ji skaudžių smūgių pakėlė, kiek ironiškų šypsenų sugavo! Jo „netaktai“, Jo „pasikarščiavimai“, Jo išsprūdę smarkesni žodžiai kaip šaltai, kaip ironiškai buvo apsvarstomi tų, kurie niekados jauni nebuvo, kurių širdis niekada neverkė kruvinomis ašaromis, kad Lietuvai kieno nors padaryta skriauda, kad atsiranda jos vaikų tarpe niekšų, veidmainių, vagių, kyšininkų. Jis tokiomis ašaromis yra verkęs ne sykį! Nors kartais Jis, svaigulio pagautas, džiūgaudavo dėl mažiausios gėlelės pražydusios tai Jo mylimai – Lietuvai.

Straipsnis, knyga, dainininkė, koncertas, mokykla, nutiestas kelias, viskas, kas nors mažiausią kultūros krislelį Jai nešė – žadino Jam džiaugsmą, vaikišką džiaugsmą, išsiliejantį katučiu, saulėtu veidu ir laimės jausmu.

Jo tikroji prasmė atsiskleidžia mums dabar, kai nebegirdim Jo balso, kai nebematom Jo šypsenos, kai nėra tarp mūsų Jo švento vaikiškumo. Ir mes žinome, kad Jis mirė tulžim prigirdytas už tai, kad tarnyba Dievui ir Tėvynei Jam pynėsi į vieną himną. Baisus turėjo būti smūgis, nes pakutiniais metais tokios prigesusios buvo Jo žiburiuojančios akys. Iki paskutinės valandos nesirūpindamas šios žemės turtais, Jis mirė beturtis. Jis neturėjo iš ko nuvažiuoti į šiltesnį kraštą nuvargusių plaučių sustiprinti. 3-4 savaites prieš mirtį, kai visi Jį lankėm, buvau aš ir sakiau: „Kaip tai gali būti, kad Tamsta to nesupranti, kad turi išvažiuoti?“ – „Na, man neužtenka, negaliu sau to leisti“, – atsakė. „Bet tai niekis, Tamstai neužtenka, bet mums visiems užtenka, tuojau tą dalyką sutvarkysim“. Jis supyko. Jis jokių išimčių sau nenorėjo. Jis yra tūkstančius kartų prašęs kitiems ir už kitus, bet, pajutęs, kad jam siūloma paimti – Jis supyko, įsižeidė ir trumpai visą kalbą baigė: „Jokių Rivjerų man nereikia! Kaip gi jūs to nesuprantat, kad nėra saldesnio oro, kaip Lietuvos oras? Aš tiktai turiu išeiti iš kambario ir aš pagysiu“.

Ir išėjo iš kambario – vėjuota, drėgna, darganota diena, ir tas Lietuvos oras pakirto Jį amžinai.

Tokia širdis – tai tikro grožio apsireiškimas ir tas jos skaidrumas, viešėjęs tarp mūsų, kažin ką mumyse atidaro, kažin ką nuo mūsų nubraukia – dulkes, pelėsius, rūdis, kas svetima, kas negera. Mūsų surambėjimas nyksta, kažin kas liepia mums jaudintis, graužia mintis, kad mes Jo nemokėjom mylėti. Bet mes žinom, kad Jis mums tai atleis, kad mes Jį per mažai mylėjom, per mažai supratom. Jis atleis, jeigu mes dirbsime Jai, Jo vienintelei mylimai – Lietuvai!

To vieno Jo dvasiai tereikia.

„Akademikas“, 1934 m., nr. 8