• Atvykstant iš Vilniaus per Valkininkus, į Alytų įvažiuojama Ulonų gatve. Atvykstant iš Vilniaus per Trakus, įvažiuojama A. Juozapavičiaus gatve. Atvykstant iš Kauno, važiuojama Naująja gatve centro link.

Jeigu kam prireiks Alytaus miesto bibliotekos ieškoti savarankiškai, ties „Statoil“ degaline ir mėlyno stiklo Verslo centru sukite baltų dviaukščių kotedžų link. Iškart už jų, gatvių sankirtos kampe, išvysite raudonų plytų daugiaaukštį, kurio priestate ir įsikūrusi biblioteka.

• Galima buvo tikėtis ir skaidresnio dangaus, bet buvo toks, koks buvo: džiovinto pelyno spalvos. Čionykštis Benas Jenčius, geriausias Lietuvos akvarelininkas, ištraukia iš vidinės kišenės „Alitos“ gėrimėlio: trūktelk. Alytaus miesto teatro galerijoje tenka sėdėti su skrandelėm irgi vatinukėm. Koks sutapimas: tamsžalsvio stiklo padugnėj dar keli riebūs gurkšniai „Pelyno“ trauktinės. Užlėk pas mane, sako Benas, pasklaidysi Jurgio laiškų, kuriuos man rašė sėdėdamas kalėjime. Surasi nesunkiai: Pulko gatve iki pirmo šviesoforo, tada suk kairėn ir dairykis dešinėn, išvysi caro batiuškos man pastatytą namą – geltonos, ilgų metų išblukytos plytos, girgždėk mediniais laiptais antran aukštan. Sustok, rašinio autoriau, pradėk nuo pradžių pradžios, nuosekliai, grįsk faktais, skaičiais ir pavardėmis bei jų titulais.

• Tris kiauras dienas „Dzūkijos“ viešbučio duris varstė Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus rašytojų rankos. Neabejokite, būtent Alytuje viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė surengė respublikinius trumposios prozos skaitymus Jurgio Kunčino atminimui. Visi ne tik kiaulieną ir laikraštieną skaitantys žino, kad prozininkas, poetas, eseistas, vertėjas Jurgis Kunčinas yra Alytaus vaikas.

• Alytaus miesto meras Vytautas Kirkliauskas išties turėjo palankią galimybę išvysti visą kuopą gyvų rašytojų. Kai kurie jam buvo visiškai negirdėti, pavyzdžiui, Aleksandra Fomina, Petras Naraškevičius, Petras Venclovas, Juozas Šikšnelis, Rimantas Černiauskas, Birutė Jonuškaitė, Vaida Blažytė, Alvydas Šlepikas, Herkus Kunčius, Kęstutis Navakas ir Virginija Dapkutė. Prisipažinsiu atvirai, pastarąją baltablakstienę, taip norėte norėjusią nusifotografuoti šalia Juozo Apučio, ir aš išgirdau pirmąkart. Kilusi iš Kelmės, Kauno koledže studijuoja teisę, o rašo labai infantiliškai. Todėl siūlau verčiau vėl pasiklausyti Jurgio Kunčino, skaitomo Alytaus miesto teatro aktorių Inesos Pilvelytės, Onutės Gudaitytės ir Roberto Šarknicko.

• Aštuoniolika autorių – nuo pačios Bitės Vilimaitės, Nacionalinės literatūros premijininkės iki Tomo Marcinkevičiaus, šiųmečio moksleivių filologų konkurso antrosios vietos laimėtojo, – skaitė savo shortus, tai yra trumposios prozos kūrinėlius. Pirmąją dieną šviesioje Alytaus miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, antrąją – erdvioje, bet tamtyč pašaldytoje Alytaus miesto teatro galerijoje. Klausytojai, sakau jums, buvo ausyli ir atsakingi. Tarp jų regėjau ir Alytaus Dzūkijos vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytoją Mariją Ramanauskienę, kiekvienam čia esančiam prozininkui duodančią Jurgio Kunčino apsakymų knygą „Menestreliai maksi paltais“. Pirmuosna lapuosna tūpte tūpė autografai. Ponia Marija, pasirodo, podraug su Jurgiu iš Alytaus beldėsi Vilniaus universitetan studijuoti kalbų.

Į Po džiazininkų Eugenijaus Kanevičiaus, Vytauto Labučio ir Gedimino Laurinavičiaus fantastiškų improvizacijų scenon išniro vertinimo komisija: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, Alytaus miesto viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, Alytaus Stasio Kudirkos ligoninės bibliotekininkė Rasa Petkevičienė, Alytaus miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Gitana Molevičienė ir literatūrologė, habil. dr. Jūratė Sprindytė. Autorių pulsas padažnėjo ir suretėjo. Perkusininkas G. Laurinavičius suošė būgnais.

• Pagrindinę Jurgio Kunčino premiją (2000 litų) už geriausią čia perskaitytą trumpąjį prozos kūrinį pelnė šio žanro meistras Juozas Aputis. Jo premijuoto opusėlio „Kojaitės, porykit!“ lietuvių literatūros skaitytojai sulauks Rašytojų sąjungos leidyklos išleisimoje autoriaus knygoje „Vieškelyje džipai“. „Baltos varnos“ salono premija paskirta Kęstučio Navako esė „Kur išskrenda paukščiukas“. Čionykščiai beigos virtualieji (mat buvo balsuojama ir paštu) klausovai apsčiausiai balsavo už jauno prozininko Andriaus Jakučiūno tekstą apie žuvies odisėjas, kurias autorius yra pavadinęs „Ekosistemos ribos“. Neprivalomų tekstų konkurso laimėtojo Jaroslavo Melniko rankosna įkliuvo Beno Jenčiaus didžialakštė akvarelė. Tąvakar Jaroslavas savo „Keturius romanus“ perskaitė per dvi ar tris minutes – ir koks pelnytas įvertinimas! Ogi dėl premijos už debiutą konkuravo (lyg tyčia!) alytiškiai jaunuoliai – Jotvingių gimnazijos moksleivė Rūta Burbaitė ir Šv. Benedikto vidurinės mokyklos dvyliktokas Tomas Marcinkevičius. Lauralapiams lemtis lėmė įkristi Tomo sriubos lėkštėn.

• Nemanykit, kad per tas gruodžio mėnesio pirmąsias dienas Dzūkijos sostinėje vien skaityta ir vien klausyta. Toli (arti) gražu ne. Ir žiūrėta. Suaugusieji pamatė režisierės Agnės Marcinkevičiūtės du filmus. Studijos „Ą propos“ (ši studija per šešerius metus yra sukūrusi ne vieną filmą apie lietuvių rašytojus) užsakymu apie Jurgį Kunčiną padaryta juosta vadinosi „Beveik laimingas“. Nors filmas yra „ištemptas“ ir nekoncentruotas, Valentinas Sventickas režisierę Agnę gyrė ne vieną kartą. Antrasis vaidybinis trumpametražis opusas padarytas pagal J. Kunčino apsakymą „Menestreliai maksi paltais“. Tai A. Marcinkevičiūtės, dar Muzikos ir teatro akademijos televizijos režisūros magistrantės, debiutinis darbas.

• Kitąmet dešimtmetį švęsiantis Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“ (vadovė Loreta Skruibienė) mažiemus rodė Jurgio Kunčino 1998 metais specialiai šiam teatrui parašytą „Pilypą iš kanapių“. Gausiai mažuomenės publikai vaidino Rūta Petkutė, Jūratė Kundrotienė ir Alvydas Rodžius. Būtent čia, Rotušės a. 2, buvo surengta ir Dzūkijos vidurinės mokyklos IV b klasės mokinių, taip pat Jaunimo centro Dailės keramikos būrelio narių piešinių ekspozicija. Jie visi iliustravo J. Kunčino knygelaitę „Labas, sraige, kur eini?“.

• Literatūrologė Jūratė Sprindytė turėjo ką prasminga ir įdomaus pasakyti apie J. Kunčiną. Pavyzdžiui, kad jis – talentingiausias lietuvių sensualistas. Kad jo kūryboje akivaizdus „radikalus eklektiškumas“ (kuris gana svetingas kičui). Kad jo proza dygo iš žemiškos terpės. Kad jis atskleidžia visas erotikos stadijas. Kad, džiazuodamas kasdienybės pavidalais, kartais neišvengia kartojimosi. Kitokios teisybės pripasakojo vertėjas Teodoras Četrauskas. Apie bendras gyvenvietes, bendras studijas, vertimus ir bendrabūvį Frankfurto knygų mugėje su Jurgiu. O kritikui Valentinui Sventickui nieko kita neliko, tik aptarti Rašytojų sąjungos leidyklos pusantro tūkstančio egzempliorių tiražu išleistą paskutinį Jurgio Kunčino romaną „Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras“. Ir paradoksaliai reziumuoti: tai naujo kelio paieška.

• Rėmėjų registre šalia Lietuvos kultūros ministerijos, Alytaus miesto savivaldybės, Alytaus apskrities viršininko administracijos, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, Rašytojų klubo, „Alitos“, „Alkestos“ ir „Alytaus naujienų“ pamirštos įrašyti alytiškės Jotvingių gimnazijos valgyklos moterys. Tai būtent jos prikepė imbierinių sausainyčių. Gerus penkis kilogramus. O iš pradžių viešosios bibliotekos sekretorė Nijolė Giedraitienė klampojo po interneto receptynus, ieškodama tų imbierinių gardumynų kepimo taisyklių. Tad žinokit.

Ričardas Šileika

„Literatūra ir Menas“