opus
Skiriu Druskininkų rudeniui
Įvairiausiomis kombinacijomis kombinuodamas žodžius, sakydamas ir taip visiems gerai žinomus, blogai žinomus, visai nežinomus dalykus, taip pat tokius, kurių apskritai nėra, ir tokius, kurių būti negali, pagaliau šį tą pasakai. Išskeli kaip kibirkštį iš dviejų bežadžių titnago gabalų, iškasi kaip kokį slieką iš po mėšlo krūvos, ištrauki kaip du litus, užkritusius už sofos atkaltės. Perkeldamas, derindamas ir gretindamas it koks algebristas, išmanantis "kėlinius", "gretinius" ir "derinius", sukombinuoji tokią kombinaciją, suplaki tokią samplaiką, surašai tokią šaradą, kad mirtinai apžavi praeivius. Įvarai jiems vietinės reikšmės stabą. Tai gali būti ir poezija - ta žodžių kombinacija. Gali būti humoras, filosofija, drama, epas, esė - viskas, bet kas. Vadinamoji literatūra, kūryba… Gali būti net ir "kritika"!
Tarp dešimčių ir šimtų tokių opusų pasitaiko keli tikrai vykę. Čia jau ne tik praeiviai, bet ir pats pamatai - oho! Netikėti, šmaikštūs ir išmintingi. Gali būti tragiški. Gali būti sentimentalūs iki skausmo genitalijose. Jauti, kad - ohoho! Po tokiais negėda pasirašyti Ir pasirašai…
Po kurio laiko paaiškėja, kad po jais jau pasirašė Shakespeare`as.
Shakespeare`as nesnaudžia… Pasitaiko, kad Markas Twainas jau būna pasirašęs. Puškinas, Chaplinas, Churchillis, Freudas, Panglosas … Kažkas iš jų ir kiti. Rašo visi, kas tik netingi.
Šakėmis ant vandens, broliai ir seserys, šakėmis ant vandens! Pirštu ant debesų, benagiu ant sniego…
Iš esmės savo opus galėtumbim braižyti pagaliuku pakrantės smėlyje, kad juos nuplautų laiko okeano bangos ir užpustytų nepailstantys amžinybės vėjai. Tai bandymai…
Tai bandymai įspėti paslaptį ir keliomis eilutėmis ją užrašyti. Kadangi tai ne taip paprasta, tų eilučių prirašyta marios. Vandenynai. Kad žmonės galėtų skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti. Tariesi atversiąs žmonijai akis…
Cha, cha, cha! Aš juokiuosi. Aš juokiuosi kaip šmėkla, kaip pamišėlis, kaip hiena - chi, chi, chi…
Biblija jau parašyta. "Gilgamešas" jau parašytas. "Odisėja" ir "Iliada" jau parašytos. "Kamasutra", "Eugenijus Oneginas", "Faustas", "Šveikas", "Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų", "Žmogaus teisių bilis", "Nepriklausomybės deklaracija", "Daug triukšmo dėl nieko" - jau parašyta. "Baudžiamasis kodeksas", ir tas jau parašytas. Ko dar? Kas dar neaišku? Ko girgžda amžinosios plunksnos, ko skrebena tušinukai, ko čirpia geležinės kompiuterių smegenys, ko spragsi "pelės" ir klavišai? Vardan ko visas tas bruzdėjimas ir dvasios sumaištis? Ko kamuojamės?
Iš ilgesio. Iš nuožmaus ilgesio tie srautai, tie purslai, tos putos - iš ilgesio, kuris, persmelkęs mus iki gyvo kaulo, neduoda ramybės. Iš kosminio ilgesio, iš pirmapradžio, kai pakeli akis į dangų naktį širdim vieniša lyg pirmykštis žmogus, lyg būtum vienintelis žemėje, mokantis daugybos lentelę, ir deklamuotum ją, užvertęs galvą į tolimas žvaigždes, - dukart du keturi!.. dukart du keturi!.. Lyg siųstum bioelektroninį laišką kitų galaktikų gyventojams - dukart du!..
Atas, broliai ir seserys! Tai puikybė, tai proto migla. Tai burnojimas prieš Dievą. Degsim, oi degsim mes pragaro ugny už savo raštus nuodėmingus, oi degsim… Ir vargu bau pavyks tą ugnį užgesinti tuo vandeniu, kuris liejasi iš tų raštų, nors jo ir apstu…
