Turim gerų žodžių, o kuo užkąsti?

Man gana keista, kad ėmiau kalbėti apie Neale Donald Walsch knygą „Pokalbiai su Dievu: neįtikėtinas dialogas“ (Conversations with God: an uncommon dialogue), juk esu vienas jos vertėjų. Bet čia kaip tik tas atvejis, kai baisiai norisi pasikalbėti. Jau keletą mėnesių paskutinę tritomio knygą bando skaitytojai. Nors, gali būti, kad atvirkščiai: tritomis bando skaitytojus, nes aplinkui – tyla. Ne man nagrinėti, „kas“ knygoje rašoma (tai kiekvieno skaitytojo supratimo reikalas, ar ne?), tačiau parūpo pasidalinti „kaip“ ir iš dalies – „kodėl“.

Knygynuose atrasite net dviejų leidyklų (I tomas – Anankos leidykla, II ir III - „Mijalba“ (www.mijalba.com)) išleistą pokalbių su Dievu tritomį. Šiuo metu JAV leidžiamos vis naujos N. Walsch knygos. Kaip ten dažnai nutinka, jos tėra tos pačios temos variacijos ir plėtiniai, bet, kadangi tai ne grožinė literatūra, temos plėtojimas gali būti visai pasiteisinantis. Deja, proporcingai tos pačios produktų rūšies kiekiui, jų skanumas beveik neišvengiamai mąžta. Bet pirmoji partija dažniausiai būna bent jau „nebloga“, kaip tas biržiečių „pirmasai alus“. (Skanumo proporcinio menkėjimo dėsnis – mano. Beje, kažin ar alaus fabrikai irgi padaro pirmojo, antrojo ir trečiojo alaus? Bijau, kad visi trys alūs jau pačios gamybos metu būna tik neišreikštuoju pavidalu, nes gamybininkai neturi kada žaisti gerumu. Jie žaidžia standartais, savotiškai atstojančiais gerumą kaip kokybę. Jiems pirmasis ar trečiasis – tik atskiedimo laipsnis, tik technologiškai valdomas parametras. Jiems nebėra kada rūpintis alaus esybe, nes viską užgožia ekonominė nauda. Bet norisi tikėtis, kad yra nors vienas meistras ten išlikęs.)

Ir toliau drįsdamas knygą lyginti su alaus darymu sakyčiau, kad minėtas tritomis – tai gan patyrusio aludario darytas šaltojo rauginimo pirmasis alus. Tik ar ne per drąsūs tokie lyginimai, kai jau pats knygos pavadinimas verčia kiek susigūžti ir, deja, žvelgti į ją kažkaip net nepalankiai. Bet kartu ir gundo. Smalsumas atsargiai tarsteli – nejaugi? Nejaugi su Dievu? Kaip? Kaip kažkam pavyksta su Juo pasikalbėti?

Dievas, ypač tas, rašomas Didžiąja raide, mūsų visuomenėje yra žodis, kurio viena iš reikšmių – žymėti vidinę paslaptį. Pamačius knygą su užrašu „Pokalbiai su Dievu: neįtikėtinas dialogas“, skaitytojo viduje tarsi kažkas suklūsta: kaip pasikalbėti su tokiu pačiu giliausiu slėpiniu ir jį bent kiek pažinti? Kaip? Ir dažnas sumoja, jog tai, matyt, tik farsas, tiktai akių dūmimas ar metafora. Juo labiau, kad gretima knyga savo antrašte kužda: „Priimk mane, kokia esu“. Vedami anksčiau kilusio „kaip?“, skaitytojai paima ir pasklaido antrąją, bet ji neatliepia į dar neišblėsusį „kaip?“, ir numoję – e-et! – žengia prie kitos knygų lentynos. Na, ne kiekvienas. Bet daugelis.

Kodėl pasirodė, jog tai farsas? Ar dėl to, kad per daug nepridengta? Per daug tiesmuka? Kad jau pačioje antraštėje peršama mintis apie galimybę pasikalbėti su Dievu? Gali būti. Juk kol vaišinamasi pirmuoju alumi, niekas per daug neragina. Net iš vidaus. Bet kodėl vis dėlto smalsumas nenugali, kodėl NESINORI atversti knygos ir pažvelgti, kas ten rašoma iš tiesų? Ar ne todėl, jog būtų per daug BAISU pamatyti, jog tai – tikrai, tik eilinė metafora? Jog Dievas yra nepasiekiamose aukštybėse, o ne čia ir dabar? Deja skaitytojui nebėra kada paklausti savęs, iš kur kyla ta baimė ir kaip ji atsiranda? Reikia lėkti. Juk tokie laikai.

Bet yra, kas išdrįsta atversti viršelį. Atsiverčia ir pasklaido. Perbėga akimis keletą eilučių... ir pašiurpsta dar labiau – autorius iš tiesų bendrauja su Dievu!!! Beprotybė! Palikime ramybėje skaitytojus – juk mums patiems verčiant knygą ne kartą kilo noras viską mesti, nes tai „perdėm silpna“. Perdėm silpnai vaidinamas Jo pokalbis su rašytoju. Pasiskolinsiu pasakymą: „Perdėm žmogiškai“. Lyg kokiame farse: sėdi dviese ir maivosi, tačiau vienas jų – būktai Dievas. Eik tu sau!

Nors kai kas verčia suklusti. Tame „pokalbyje“ skleidžiasi daugybė neįtikėtinumų, pateikiamos pačios paprasčiausios ir įmantriausios gyvenimo tiesos. Netgi atrodo, jog tai mano gyvenimo tiesos. Akiplėšiška! Tauriausius dalykus aptinku kaip silkę ar kitą patiekalą, menkiausius – kaip kokį troškinį ar kiaušinienę su bekonu. Kažkoks užkandžių spektaklis. Grynų gryniausias vodevilis. Sėdi dviese, lyg prie stiklinės su alum, ir paisto apie gyvenimą. Apie mano gyvenimą! Nepasakyčiau, kad labai maloniai nuteikia. Bet vis dėlto neapleidžia smalsumas, nes jiems kažkaip sklandžiai išeina. Neįtikėtinai, kiek erzinančiai, bet sklandžiai. Ir iš viso to man kažkas vis paaiškėja. Apie mane patį. Apie pasaulį. Apie politiką. Temos – kaip ir turi būti prie alaus – artimos dvasiai. Tik nuo įprastinio pokalbio prie bokalo darosi painiau gyventi, o nuo neįtikėtino – kiek aiškiau.

Tada per pagyrūnišką rašytojo laikyseną imi įmatyti tikrąją jo rašomo vodevilio šilumą. Kartais tarsi įžvelgi jo pasirinktos tokių tiesų dėstymo formos prasmę. Ir net ima atrodyti, jog tik tokiu pavidalu šiais laikais įmanoma ciniškam pasauliui pateikti tai, kas čia duodama. Maloni porcija gėrybių iš gelmės. Kurių daugėja, jeigu pavyksta kiek labiau atsiverti. Iš tiesų, ten gerumo, tikro, esybinio gerumo – nors srėbk, tik kad tiek per vieną kartą neaprėpsi.

Tikrai nemanau, jog ši knyga daugeliui. Manau, ji išrinktiesiems, nors kartais sunku save prie tokių priskirti. Rašytojui irgi buvo sunku pripažinti savo išskirtinumą. Jaučiuosi kaip su pasipūtėlio kauke, kuri tiek daug žmonių atbaido nuo knygos. Nors šita „kaukė“ kaip tik yra raktas. Raktas, atrakinantis šios knygos duris, jeigu panorėtum eit pro jas į savo gyvenimą. Tik kaip juo rakinti? Būdų yra daug, kiekvienas skaitydamas atras savuosius. Tad kodėl nepabuvus išrinktąja ar išrinktuoju? Juk anuomet Dievas kalbėjo apie išrinktąją tautą. Kur ji dabar, ką?

Beje, gal pagaliau atėjo metas paskaityt šią knygą ir man. Nepatikėsit, bet verčiant knygą, visai jos nepaskaitai. Ir netikiu, kad ten alubario vodevilis...