Trys paros arešto

- Uždaryčiau trims paroms į areštinę tą, kuris organizavo šitokį renginį, - piktinosi muzikologė A.A., pasibaigus koncertui, skirtam kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno 87-osioms gimimo metinėms (knyga "Julius Juzeliūnas. Straipsniai, kalbos, pokalbiai, amžininkų atsiminimai, LRS leidykla), vasario 21 dieną Vilniaus knygų mugėje. Dar piktesnius žodžius sakė Sigitas Parulskis per savo knygos "Trys sekundės dangaus" sutiktuves toje pačioje salėje tą pačią dieną. Jis mėgino pasitelkti net rusiškus keiksmažodžius bei desantininkų komandos formules, stengdamasis perrėkti čia pat užkandžiaujančios minios šurmulį. Į tuos protestus niekas nekreipė dėmesio. Visa didžiulių mugės paviljonų erdvė gaudė, ūžė, kunkuliavo. Šurmuliavo prie stendų susibūrę pirkėjai, lalėjo garsiakalbiai, skelbdami kitų renginių pradžią ar pabaigą, mat jų čia kiekvieną dieną buvo ne vienas ar du, o kelios dešimtys: konferencijos, diskusijos, knygų sutiktuvės ir jų aptarimai, leidėjų sandėriai ir šiaip seniai nesimačiusių bičiulių susitikimai, pasišnekėjimai, atsiminimai. Alaus, vaisvandenių ir kur kas stipresnių skysčių gėrimai, taurių kilnojimai, sėkmės ir visokie kitokie linkėjimai. Ir taip visas keturias dienas nuo dešimtos ryto iki septintos vakaro. Nekreipiant dėmesio, kad tai kam nors nepatinka, kad kas nors norėtų subtilios tylos, skambant Donaldo Kajoko ar Marcelijaus Martinaičio eilėraščių jambams (II.22 toje pačioje Didžiojoje mugės scenoje). Mat kadaise taip buvome įpratę, įtikėję, kad tai norma, kad kitaip ir būti negali. Muzika, poezija, kūryba - šventi dalykai. Buvo. Kadaise. Ir ne tik pas mus - Rytuose ir Vakaruose taip pat. Dabar Vakaruose daug kas pasikeitė.Mums nežinant, nematant ir net nenujaučiant, kad tie pokyčiai gali būti tokie dramatiški.

"Dabar vakaruose taip įprasta, - sako rašytoja Vanda Juknaitė padėjusi ranką ant savo naujausios knygos "Išsiduoti. Balsu", - pats autorius privalo pasirūpinti savo produkto sėkme. Jis tampa lyg ir priedas prie prekės". Tarsi ir nesipiktina žymioji kūrėja, bet džiaugsmo jos balse taip pat nesigirdi. Marcelijus Martinaitis jokių piktų žodžių po aukščiau minėto renginio taip pat nesakė: Vakaruose taip daroma, normalu. Nei muzikos, nei literatūros, nei dailės kūriniai neišskiriami iš kitų žmogaus kūrinių. Jie - prekė. Ir su jais būtina elgtis taip pat, kaip ir su kitomis prekėmis. Užsienio knygų leidėjai tai suprato seniai, todėl nesipiktindami dirba savo darbą: pirmiausia leidžia tai, kas perkama, kas įgalina toliau dirbti ir uždirbti. O jei tas uždarbis pasirodo pakankamai solidus, tada galima šiek tiek "paišdykauti" - išleisti tomelį kitą poezijos, paeksperimentuoti su jaunaisiais romanistais ar kitais "išsišokėliais". Tai pamažu pradeda įsisąmoninti ir Lietuvos bei kitų kraštų, neseniai atsidūrusių Vakarų erdvėje, leidėjai. Pirmiausia, žinoma, šį riešutą perkando žurnalistai. Ir jų leidiniai bei renginiai senokai atitinka Vakarų standartus. Nesvarbu, kad pačius prasčiausius, dažniausiai net pačiuose Vakaruose niekinamus, bet mums su džiaugsmu perleidžiamus. Knygininkai ir dalis kūrėjų vis dar mėgina "ožiuotis". Tik kasdien darosi vis aiškiau, kad tokios jų pastangos yra visiškai beviltiškos. Atsidūrę Europos Sąjungos struktūrose, nes negalėsime būti kitokie. Tiesa, kai kas mėgina badyti pirštu Vyriausybę, barti ją, kad visiškai nesirūpina kultūra, neremia jos, nepripažįsta išskirtinio menininkų statuso. Ir tai darydami remiasi Danijos, Švedijos ar Norvegijos praktika. Tik dažnai pamirštama, kad tos šalys - Vakarų senbuvės, kad jos yra ištyrusios visas vartotojų visuomenės subtilybes. Užmirštamos ir tų šalių biudžetinės bei kitos finansinės galimybės (ten kultūrą remia ne tik valstybė, bet ir įvairūs fondai). Joms ne tik nereikėjo išgyventi ilgametės svetimųjų priespaudos, bet ir praeito karo pasekmes jos seniai pamiršo, kai kurios, pavyzdžiui, Švedija, jų beveik nepajuto. Todėl visai suprantama, kad šios šalies vyriausybė gali sau leisti kad ir tokią prabangą: skirti negrąžinamą paramą leidyklai, kurios autoritetas leidžiant knygas jaunimui yra neginčytinas. Ir net nekontroliuoti - leidykla vis vien neišdrįs rizikuoti savo prestižu, naudodama šias lėšas ne tam, kam jos skirtos. Ar bus taip kada nors pas mus? Gal ir bus, jei visuomenės branda tai laiduos.

Bet grįžkim dar šiek tiek prie ką tik pasibaigusios mugės reikalų. Dabar, kai rašau šias eilutes (II.24 rytą), leidėjai skaičiuoja pinigus, dėlioja į lentynas neparduotas knygas, aptarinėja, kas buvo gerai, o kas nelabai. Antai leidyklos "Margi raštai" darbuotojai, matyt, apmaudauja, kad nepasirūpino didesnio kiekio aktorės Monikos Mironaitės dienoraščių. Buvę leidyklos "Pradai" redaktoriai dūsauja dėl juos ištikusios nesėkmės - jos vadovai pasirodė nekompetentingi, įklampino leidyklą į beviltiškas skolas, dėl kurių visas turtas buvo areštuotas, o leidykla priversta užsidaryti. Ekonomika (ir ne tik kapitalistinė) skaudžiai baudžia už nepagrįstas ambicijas, už nemokšiškumą, aplaidumą ir kitas niekdarystes. Čia jau neatsipirksi trimis paromis arešto, o įklimpsi ilgiems metams skurdo ir nepriteklių, jei apskritai išvengsi nelaisvės. Neabejoju, kad yra leidyklų, kurių darbuotojai trina rankas, džiaugdamiesi pelnyta finansine sėkme. Mat kai kurias knygas nuo mugės stendų šluote šlavė pirkėjai, nekreipdami dėmesio į kainą. Ypač populiarūs buvo leidiniai apie gamtą, istoriją, net mokslą. Žinoma, tai mistika, kurios aiškinti nesu kompetentingas. Deja (o rasi laimė), mistikos pas mus apstu. Kartais nežinai, verkti ar juoktis, kai atsivertęs populiarų laikraštį pamatai šalies vadovų portretus greta būrėjos, kuri tariasi jau prieš keletą metų išpranašavusi prezidentų, premjerų ar merų postus. Ir ne šiaip sau išbūrusi, bet išgirdusi Dievo balsą. Nuostabu! Koks dėmesingas Dievas valdžios vyrams. Kad jis taip pasirūpintų knygų leidėjais. O juk galėtų padaryti, kad viskas eitų kaip sviestu patepta. Nepadaro. Kartais toks Balsas pasigirsta žinomos poetės smegenyse ir liepia nukirsti tikrą savo tėvą. Ir ji nedvejodama paklūsta. Mūsų valdžios vyrams tai nė motais. Į jų kėdes, ką jau ten kalbėti apie galvas, nedrįsta kėsintis nė pats Dievas.

Laimė, tokios mistikos mugės dienomis nebuvo labai daug. Žmonės pirko tai, ką ir privalėjo pirkti, ko seniai buvo laukiama. Antai Džeimso Džoiso "Ulisas" buvo kotiruojamas panašiai kaip prieš porą metų Edvardo Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" pirmasis tomas (o kada bus antrasis?). Nedaug prasčiau sekėsi tos pačios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistam Gėtės "Fausto" antrajam tomui, Viljamo Folknerio "Triukšmui ir įniršiui", pirmajam Arvydo Juozaičio romanui "Laikraštis", Gintaro Beresnevičiaus esė knygai "Vilkų saulutė". Nekalbant jau apie aukščiau minėtą Sigito Parulskio romaną "Trys sekundės dangaus". Jo sėkmę galima būtų palyginti nebent su pernykšte Jono Meko knygos sėkme. Gal su Juozo Erlicko rašiniais, prie kurių stovi eilės, trokštančios autografo. Dėl Parulskio romano dabar diskutuojama ir viešai, ir privačiai. Vieni piktinasi, kiti džiūgauja, kad pagaliau ir lietuvių literatūroje atsirado autorius, išdrįsęs vartoti visus žodžius ir posakius, nerūšiuodamas jų į geruosius ir bloguosius. Kad turime romaną, kurį galima versti į bet kurią užsienio kalbą, romaną, vaizduojantį gyvenimą, kurio Vakarų pasaulis visai nepažįsta. Romaną, dėl kurio stiliaus originalumo ir įtaigumo ginčų nėra, nes toks tekstas kada nors turėjo atsirasti. Aistroms nurimus, matyt, jis atsidurs greta Dalios Grinkevičiūtės "Lietuvių prie Laptevų jūros", kurios angliškasis variantas taip pat gulėjo mugės stenduose. Tiesa, užmiršau pasakyti, kad Sigito Parulskio romaną išleido "Baltų lankų", o Grinkevičiūtę angliškai - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Meluočiau sakydamas, kad mugės paviljonų erdvėse nebuvo įmanoma aptikti tylesnių kampelių, kad nebuvo subtilesnių renginių. Tokia vieta buvo "įslaptinta" konferencijų salėje, esančioje šiek tiek atokiau nuo stendų ir kavinių. Čia ir buvo atlikta "Giesmių giesmė" (vertė Sigitas Geda) bei "Sulamitos giesmė" (vertėjas tas pats, muzikos autorius - Anatolijus Šenderovas). Vertėjas iš pradžių padeklamavo pirmą kūrinį, o vėliau Gintarė Skėrytė padainavo Sulamitos partiją hebrajų ir lietuvių kalba, fortepijonu skambino pats kompozitorius, o išilgine fleita griežė Vilija Filmanavičienė. "Gyvas" fortepijono garsas mugės struktūrose buvo taip pat naujiena, nes visa kita be elektros ir įgarsinimo bei mikrofonų mugėje neapsiėjo. Nežinia, ar toks "fortepijoninis anachronizmas" čia kada nors dar bus pakartotas, nes šis instrumentas renginio vedėjo Valentino Sventicko rūpesčiu mugei buvo tik paskolintas, suprantama, ne už ačiū.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad Baltijos šalių mugėje Vilniuje dar tvyrojo Frankfurto knygų mugės dvasia. Apie tai užsiminė per mugės atidarymo iškilmes Prezidentas Valdas Adamkus, kiti kalbėtojai, neužmiršę pabrėžti kultūrų ir tautų suartėjimo reikšmę, skaitymo džiaugsmą ir taip toliau. Ir ne tik Frankfurto dvasia: paviljono centre lyg baltųjų gandrų sparnai plazdėjo popieriaus lakštai, pranašaujantys artėjantį pavasarį. Jie kvietė džiaugtis, neprarasti vilties. Jie kartu simbolizavo ir švarius, neprirašytus knygos lapus, kurie kada nors bus išmarginti kūrėjų - gal poetų, gal dailininkų, o gal vaikų, kurie mugėje taip pat nebuvo užmiršti. Ir jiems buvo ne tik skirta "Geltonųjų autobusiukų diena", vasario 22-oji, bet ir numatytas kampelis, kur jie patys galėjo kurti paveikslus, daryti savo pirmąsias knygeles. Vaikai sumontavo ilgą ilgą savo knygą, kuri ir buvo parodyta per televizorių, uždarant svarbųjį renginį. Turiu dar priminti, kad Baltojo stendo autorius - dailininkas Saulius Valius.

Nenorėčiau skaitytojų varginti skaičiais, kurių ne visus aš ir žinau, ne visi jie ir skelbiami - ne kiekviena leidykla išdrįs paviešinti tikruosius pelnus ar patirtus nuostolius, nes mugės plotai veltui leidėjams nebuvo dalinami. O kas atitinkamomis sumomis įvertins pastangas žmonių, kurie keturias dienas be poilsio rodė, aiškino, skaičiavo, tikrino, spėliojo, kad "eis", o kas "neis". Ir ne tik tas dienas ir tas pastangas, bet ir ankstesnes, ir būsimas, kai piniginės išraiškos visiškai neadekvačios įdėtam darbui. Kokie būrėjai galėtų išburti, kokia mistika galėtų paaiškinti, kodėl taip yra. Vien ekonomika ir politika čia bejėgė, nors jų reikšmės menkinti ir nedera. Juk esame darbštūs ir ne ką kvailesni už tuos šlovinamus vakariečius, o rezultatai... Pasakysiu dar bent vieną kitą skaičių, kad neatrodytų, jog viską laužiu iš piršto. Leidėjų, knygų prekybos organizacijų Baltijos knygų mugėje buvo per keturis šimtus. Kultūrinių renginių programą sudarė vos ne šimtas viešų pasirodymų. Džiaugsimės ar piktinsimės, bet jie įvyko, jie buvo, o antroji Baltijos ir ketvirtoji Vilniaus knygų mugė jau istorija. Ji ir nuspręs, kiek parų arešto ar dangaus palaimos skirti už mugės darbus. Argi svarbu, kad ji nebus teisinga. Istorija niekada tokia nebuvo. Bent jau mūsų kraštui. Bet kaltinti ir priekaištauti jai - beprasmiška.