Rašyk
Eilės (72023)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Tomas Venclova apie Vilnių. Atsakymai į tris Alfredo Bumblausko klausimus

2012-11-27
Tomas Venclova apie Vilnių. Atsakymai į tris Alfredo Bumblausko klausimus

Rugsėjo 11 dieną poetui, publicistui, profesoriui Tomui Venclovai sukako 75-eri metai. Ta proga sostinės Pamėnkalnio gatvėje 34 numeriu pažymėti Venclovų namai, priklausantys Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos jurisdikcijai, pakvietė kūrėjo bičiulius į kultūros vakarą.

Kambarys, kuriame vyko renginys, buvo sausakimšas – Tomui Venclovai draugų ir pažįstamų Vilniuje netrūksta. Vakaras prasidėjo muzikantų Dainiaus Pulausko bei Valerijaus Ramoškos džiazo improvizacija. Vėliau Tomo Venclovos poeziją skaitė aktorius Romualdas Ramanauskas. Muziejaus direktorė Birutė Vagrienė suteikė žodį atvykusiam poetą pasveikinti prezidentui Valdui Adamkui. Po prezidento sveikinimus išsakė ir Vilniaus meras Artūras Zuokas. Tarp atėjusiųjų pagerbti kūrėją buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktosius Mindaugas Kvietkauskas, kiti garbūs asmenys.

Vis dėlto svarbiausiu ir įdomiausiu vakaro akcentu turbūt galima laikyti smagiai išsirutuliojusį istoriko Alfredo Bumblausko ir Tomo Venclovos pokalbį apie Vilnių. Pateikiame Jums jo išklotinę.


Alfredas Bumblauskas. Mums, jauniesiems istorikams, buvo nuostaba, kai perskaitėme [Jūsų] triptiką „Žydai ir lietuviai“, „Rusai ir lietuviai“ ir „Lenkai ir lietuviai“. Tokios temos sovietinėje istoriografijoje tikrai nebuvo, bet jos nebuvo ir išeivijoje. Užtenka atsiversti Adolfo Šapokos knygą, išleistą išeivijoje, 1963 metais Čikagoje, – „Senasis Vilnius“... Nė žodžio ten nėra apie lenkus. Ten nėra nė žodžio apie pusę Vilniaus, t. y. rusėniškąjį Vilnių – nuo Pilies gatvės į kairę, su metropolito miestu. Ir kur ne kur, fragmentiškai užsiminta apie žydus. Ir štai klausiu: kas inspiravo tokią netikėtą echtlietuviškam požiūriui poziciją – kad mes šnekame apie šitas galingas tautines mažumas?

Tomas Venclova. Kiekviena šalis, kada ji darosi gryna, susmunka. Šalis turi turėti daugelį tokių (kaip čia pasakius – čia galima ir kitaip suprasti, tarp kitko šiais laikais)... Šalis yra tam tikra vaivorykštė, tam tikras spektras, turįs daugelį spalvų. Ir Lietuvos istorijoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, taip pat ir dabartinės Lietuvos – jokiu būdu negalima atmesti lenkiško komponento, žydiško komponento, taip pat ir rusiškojo, arba, plačiau paėmus, rusėniškojo komponento. Bet matote, rusiškasis komponentas turi irgi keletą šakų – yra sentikiai, yra rusėnai, kurie vėliau virto baltarusiais; yra rusėnai, kurie vėliau virto ukrainiečiais. Yra ir tokie rusai, kaip kunigaikštis Kurbskis, kuris pabėgo iš tos tikrosios Rusijos kaip pirmasis rusų disidentas. Ir Lietuva buvo pirmasis kraštas, kuris rusų disidentui suteikė politinį prieglobstį. Vėliau tą vaidmenį teko perimti tokiai mažiau reikšmingai šaliai – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, bet pradžioje tai buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštija.

Ir ne tik tai. Ta mūsų vaivorykštė yra nuostabi, kadangi yra Vokiečių gatvė, kurioje buvo liuteronų bendruomenė ir, tiesą sakant, dabar tebėra, – ir vokiečiai Žečpospolitos miestų istorijoje vaidina didžiulį vaidmenį. Yra italai, beveik visa Vilniaus architektūra, ir ne tik architektūra, ir freskos, ir statulos – tai yra italų darbas. Juokinga, bet faktas, kad net Mokslininkų namai statyti italo pagal seną Vilniaus tradiciją. Gal jie ne ypač Vilnių puošia, bet dabar jau pradeda šiek tiek net iš puošti tokių beveidžių dangoraižių fone.

Esu parašęs knygą „Vilniaus vardai“. Pabandžiau sudaryti tų [Vilniaus gyventojų] tautybių sąrašą, jų atsirado mažų mažiausiai trisdešimt. Ir ne tik tos, kurias visi visada mini. Pavyzdžiui, totoriai. Sunku buvo surasti labai pasižymėjusį totorių, bet viena totorių kilmės mergina buvo. Tai – Loreta Asanavičiūtė, prieš kurios atminimą galima tiktai nulenkti galvą. Jos pavardė – iš totoriško, musulmoniško vardo Hasan. Nors ji, kiek žinau, nebebuvo musulmonė ir galbūt jau savęs nebelaikė totore, bet vis dėlto turi ryšį su ta tradicija.

Karaimai. Apie juos kiekvienas žino, tai toks mažučiukas deimančiukas Lietuvos (...) mantijoje, bet galvojau: ar yra latvių? Yra! Janis Rainis. Latvių naujosios kultūros pradininkas ir svarbiausias šulas. Jis čia [Vilniuje] buvo ir pradėjo rašyti eilėraščius – ne kur kitur, o Vilniuje.

Ar yra estų? Ilgai ieškojau – suradau. Generolas Laidoneris, kuris dar anksčiau negu maršalas Manerheimas sumušė bolševikus. Fantastiška figūra! Bet jo likimas buvo liūdnesnis negu Manerheimo. Jis sulaukė tų pačių bolševikų 1940 metais, o kas toliau, tai mes jau žinome... Jis mirė, kiek žinau, Vladimiro kalėjime, keliomis dienomis pergyveno Staliną. Bet ar sužinojo, kad Stalinas mirė, man nėra žinoma. Galimas dalykas, kad ir nesužinojo. Bet faktas, kad kovo mėnesį gyveno keliomis dienomis ilgiau už savo budelį. Be to, jisai Vilniuje vedė. Vedė vilnietę, ne lietuvaitę – lenkę, kuri ilgai buvo pirmoji Estijos dama. Jau Laidoneris buvo svarbesnis Estijoje nei prezidentas Petsas. Tai buvo valstybės vyras „numeris pirmas“, o Petsas – tiktai „numeris antras“. Ir pirmoji dama buvo ne Petso žmona (aš net nežinau, ar jis buvo vedęs), bet ponia Laidoner, kuri buvo Vilniaus lenkė.

Žodžiu, vaivorykštė fantastiška! Yra suomių, yra juodaodžių. [Jų] Vilniaus istorijoje net du. Mažų mažiausiai du pasižymėję juodaodžiai. Hanibalas, „Petro Didžiojo negras“, kaip jį vadindavo. Apie jį yra sukurta legenda, galimas daiktas, Muravjovo laikais – kad jis buvo pakrikštytas Vilniaus Piatnicos cerkvelėje. Bet matote, mitai turi tą bruožą, kad ne taip svarbu, ar tas buvo iš tikrųjų. Svarbu, kad miestas priėmė tą legendą, jos neatsisako ir dabar ir teisingai daro. Vėliau Hanibalas vedė Estijos vokietę, su ja turėjo vaikų, anūkų, o proanūkis, jei neklystu, buvo Aleksandras Puškinas, kuris Vilniuje niekad nesilankė, bet jo sūnus čia gyveno ir mirė. Dabar ten turime dar vieną iš Vilniaus literatūrinių muziejų. Ir gerai, kad turime.

Antrasis juodaodis Vilniaus istorijoje buvo iš Brazilijos. Estrados aktorius, jau iš sovietmečio, Tito Romario, kuris iš Vilniaus turėjo išvykti. Apie jo išvykimą yra pasakojama tokia legenda. Nežinau, kiek joje tiesos, bet jeigu mitą priima visuomenė, tai jis virsta realybe, ir kartais net svarbesne realybe negu toji mūsų kasdieninė realybė. Legenda tokia: estradoje jis vaizdavo afrikietį, išsivaduojantį iš kolonistų jungo. Ir metė ietį. Ietis nuskrido į žiūrovų salę ir sužeidė ar bent išgąsdino kažkokį stambų nomenklatūrininką. Po to Tito Romario turėjo iš Vilniaus pasitraukti. (...)

Turėjome įvairiausių žmonių. Turėjome gruziną, turėjome korėjiečių. Tiesa, jie į mano „Vilniaus vardus“ nepateko, bet galėjo. Tiesa, buvo ir kinų.

Na, o istorinių tautų priskaičiavau septynias. Lietuviai, rusėnai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai ir (...) rusai. Rusai, kurie skyrėsi nuo rusėnų, tai kita tauta. Jų buvo ir caro laikais, ir sovietmečiu, ir dabar yra. Ir daugelis jų Vilniaus istorijoje suvaidino visiškai teigiamą vaidmenį.

Be tų septynių istorinių, tradicinių tautų, turime dar mažiausiai dvidešimt kitų, ir ačiū Dievui, kad tą vaivorykštę turime. Joje yra Vilniaus stiprybė ir Lietuvos stiprybė. Šiuo atžvilgiu mūsų patriotai, kurie sapnuoja Vilnių, kuriame kiekvienas turėtų genealogiją, patikrintą iki proprosenelių, ir kad ten, išskyrus lietuviškai kalbėjusius lietuviško kraujo žmones, nieko kito nebūtų. O geriausia, kad genealogijos pradžioje būtų koks pagonių žynys arba krivis, tai, mano manymu, tokia Lietuva būtų žymiai nuobodesnė ir žymiai mažiau vertinga. Kaip literatui, poetui, man labai svarbus dalykas, kad būtų nenuobodu. Tai štai Vilnius ir Lietuva neturi būti nuobodžios vietos. Ačiū Dievui, ir nėra.

Alfredas Bumblauskas. Rusėnų kalba... Man atrodė, kad čia skuduru gavo ir tas echtlietuvis, ir lietuviai, kurie patys laiko, kad lietuvių kalba, lietuviška raštija yra tik nuo Mažvydo. Manau, kad ir baltarusiai, kurie sėdėjo toje salėje. Nes baltarusiai, kurie bando savintis, kad čia yra vien baltarusių raštija... Žodžiu, aš paprastai tokius apmąstymus pabaigiu labai paprastai. Visi lietuviai užmiršta (iki profesūros imtinai! Nenoriu tik sakyti pavardžių), kad 1697 metais Lietuvos Seimas pats priėmė, balsuodamas, kad oficialioji Lietuvos raštų kalba tampa lenkų kalba. Tačiau ne vietoje lietuvių, o vietoje rusėnų! Ir tai kai kam yra šokas... „Kaip tai? O kur lietuvių kalba?“ Nu kad nelabai buvo! Na, yra Mažvydas, yra Daukša, Sirvydas, bet tai ir viskas! Didžioji raštijos tradicija – tai yra Lietuvos metrika, metraščiai, statutai – nėra ten nė pėdsako lietuviškos raštijos. Lietuviška raštija yra rusėnų, ir ją pakeičia lenkų. Tad šitame kontekste aš manau, kad gerbiamo Tomo įžvalgos čia buvo visiems kaip rytinė rasa...

Kaip subrendo Jūsų polonofilinės nuotaikos?

Tomas Venclova. Bijau, kad čia labai ilgai užtruks tas mūsų pokalbis, gal mes jį truputį ir trumpinkim... Aš noriu papasakoti vieną anekdotą. Buvau Varšuvoje ir teatre Viktoras Vorošilskis, lenkų poetas ir disidentas, man pasakė: „O štai ten, ketvirtoje eilėje, sėdi Michnikas. Reikės prie jo prieiti.“ Aš sakau: „O kas tas Michnikas?“ [Atsako:] „Michnikas – tai rimtas vyras. Pamatysi.“

Michnikas buvo ką tik išėjęs iš kalėjimo. Vadovavo lenkų studentų demonstracijoms, ir dėl to buvo patekęs net keleriems metams į kalėjimą, o paskui, kaip visi žinome, buvo vienas iš svarbiausiųjų asmenų, kurie pakeitė Lenkijos, o kartu – ir viso komunistinio pasaulio istorijos tėkmę.

Na ir priėjome prie Michniko, toks jaunas, mikčiojantis vaikinas, jaunesnis už mane, su dideliu humoru, pasikvietė mus į savo butą, kur tuo metu, tarp kitko, buvo ir čia sėdinti Barbara Torunczyk ir dar pora žmonių. Mes ligi ryto gėrėme labai stiprią arbatą, tokią lagerinę, vadinamąjį „čiferį“, su spiritu. Ir į pabaigą jau buvome labai pasidaliję žiniomis. Aš jam bandžiau aiškinti, kas vyksta Lietuvoje, taip pat ir Rusijoje, kadangi aš tuo metu nemažai buvau išgyvenęs Rusijoje ir šį tą supratau, kas iš tikrųjų Rusijoje vyksta. Bet daugiausia apie Lietuvą. O jis man apie Lenkiją. Jis tada man pasakė: „Na, jūs – tai laimingi žmonės, pas jus kažkas vyksta. O pas mus, Lenkijoje, visiškas sąstingis, visi pasidavė, nuėjo į gėdingus kompromisus, o jūs kovojate.“ Aš sakau: „Žinai, tie dalykai keičiasi. Dar pamatysi, kad ir pas jus pradės kovoti ir dar jūs mus pralenksite.“ Na, ir Lenkija po kiek laiko mus pralenkė... Tada jis sako: „O kaip vis dėlto dėl unijos? Kai jau būsime laisvi, ar darysim uniją, ar nedarysim?“ Aš sakau: „Žinai, turbūt ne, dėl to, kad aiški didžioji dauguma lietuvių to nenori ir nenorės. Michnikas klausia: „O vis dėlto, jeigu būtų, tai kur būtų sostinė – ar Krokuvoje, ar Varšuvoje, ar Vilniuje?“ Tada aš pasakiau frazę, kuri Michnikui įsiminė (...): „Dėl manęs gali būti kad ir Krokuvoje, svarbu, kad karalius būtų lietuvis.“ (visi juokiasi)

Vieną kartą tai jau pasibaigė sėkmingai. Lenkijai – sėkmingai, bet aš sakyčiau, ir Lietuvai. Lietuva irgi įžengė į Europą ne tik Vytauto nuopelnais, bet ir Jogailos nuopelnais. Ir dar neaišku, kieno tie nuopelnai buvo didesni.

Kodėl esu polonofilas? Dėl to, kad anksti lenkų kalbą išmokau. Jinai buvo langas į Europą, langas į pasaulį. Buvo lenkiškas knygynas, kuriame galėjai nusipirkti Folknerį, Hemingvėjų, kurį irgi ne taip lengva buvo rasti kitomis prieinamomis kalbomis. Ir tada išmokau... Ne tik aš, bet daugelis mano kartos žmonių pramoko lenkiškai, kad tas knygas galėtų skaityti. O tada pradedi skaityti ir lenkiškas. Na, ir čia jau tie lenkai mane suviliojo, apkrėtė savo nuodais, ir aš virtau polonofilu. Vaižgantas parašė tokį romaną „Šeimos vėžiai“. Kaip jokiu būdu negalima vesti lenkaitės, nes tai veda į nutautėjimą, katastrofą ir taip toliau. Na, o čia tokie intelektualiniai vėžiai prasidėjo. Bet skaitydamas tą lenkišką literatūrą, supratau, kad lenkų (...) vaidmuo Lietuvos istorijoje toli gražu nėra toks negatyvus. Visko ten yra buvę, be abejo... Kaip ir kiekviename istoriniame įvykyje yra visko... Bet toli gražu [tas vaidmuo] nėra toks negatyvus, kaip tradiciškai anachroniškai atrodo mūsų patriotams. Reikalas tas, kad ta tendencija dar iki šiol egzistuoja mūsų vadovėliuose. Kiekvienas ją yra įsiurbęs nebūtinai su motinos pienu, bet su mokyklų vadovėliais... bet ar ta tendencija pasikeis? Ar laimės, mano manymu, žymiai protingesnė kolegos Bumblausko ir kitų kolegų tendencija, kuri mato Lenkijos įtakoje Lietuvai ne vien negatyvų, bet ir labai žymia dalimi pozityvų pradą?.. Čia [salėje] esantis fizikas Ramūnas Katilius yra man pasakęs, kad tarp fizikų egzistuoja tokia frazė: „kada nugali nauja mokslinė teorija? [Tada,] kai išmiršta visi senosios teorijos atstovai.“ Tikėsimės, kad anksčiau ar vėliau laiko tėkmė bus mūsų teorijos naudai.

Alfredas Bumblauskas. Naudodamasis proga, dar trečią klausimą užduosiu. Čia sėdintis Mindaugas Kvietkauskas yra paskelbęs labai gražių faktų iš Tumo-Vaižganto požiūrio į Vilnių. Vaižgantas yra pavadinęs Vilnių gangrena, aneminį kraują varinėjančia širdim. Iš principo tautininkai buvo atsisakę Vilniaus. Šiandieniniai lenkų istorikai, turiu galvoje Piotrą Losovskį, tiesiai sako: „Jeigu ne šita pozicija – atsiseparuoti nuo Vilniaus – Kaune būtų nepavykusi lietuviškoji revoliucija. Turiu galvoje, kalbos... Galima turbūt su tuo sutikti. Tačiau nuo to noras žavėtis Vilniumi nepraeina. Ir lietuviams – taip pat. (...) 1939–1940 metais lietuvių kariuomenė buvo baisiai nustebusi, kad neranda Vilniuje lietuvių, o aplink Vilnių – lietuviškų kaimų, kaip ką tik paskelbė Eidintas knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“. Buvo taip keistai sukraipyta ta mūsų sąmonė, kad „mes be Vilniaus nenurimsim“, mes suvokėme, kad ten – lietuviai. Na, gal po priespauda lenkų... Bet tai buvo neteisybė. Ir tada tą neteisybę reikėjo ginti tokiomis idėjomis kaip Maironio, kuris sakydavo: „Po Vytauto – penki amžiai nakties be aušros“. Bet jeigu taip, tai tada mes, reiškia, miegojome. Bet jeigu mes miegojome, tai, vadinasi, kažkas pastatė tą Vilnių. Kas pastatė?

Tomas Venclova. Italai!.. (šypsosi)

Alfredas Bumblauskas. Na, turbūt italai. Bet lenkai, kol mes miegojome, pasakė, kad jie. Mes akis krapštomės, sakome: „O kas jūsų prašė? O ko čia puošėte, kol miegojome? Ar mes paprašėme?“ Šis požiūrio į Vilnių paradoksas gyvas ir šiandien. Nes visas Vilniaus grožis yra sukurtas XVII–XVIII amžiuje, jau po Liublino unijos...

Tomas Venclova. Na, šventa Ona dar XVI amžiuje...

Alfredas Bumblauskas. Šventa Ona dar gelbsti, bet didžiosios vertikalės, barokas yra jau po Liublino unijos. Ir dabar perskaitau dar vieną Tomo Venclovos sakinį, atsakantį visiškai kitaip negu Tumas-Vaižgantas: „Ginčijamasi taip pat dėl Lietuvos rango ir išlikimo, nes Lietuva be Vilniaus yra valstybė efemeridė, o su Vilniumi atgauna visą savo praeitį ir visą savo istorinę atsakomybę.“ Tai štai šitame kontekste visada ir norisi (...) pranešti visiems Tomo Venclovos tiesą, kad be Vilniaus Lietuva nustoja beveik visko. Kiekybiškai, aritmetiškai dabar suskaičiuota: Ukrainos Lvove yra 50 procentų Ukrainos nekilnojamojo paveldo... Kas mes be Vilniaus? Dėl to man kartais taip ir atrodo: liūdna, jeigu mes turėsime sulaukti, kol išmirs senoji paradigma.

Tomas Venclova. Na, žinote, bet kad kitos išeities turbūt nėra. Dėl senosios paradigmos. Jinai laikosi labai tvirtai. Buvo sukurta tam tikra retorika tarpukario nepriklausomybės metais kaip tik kovojant dėl Vilniaus. Ir mes virtome truputį tos retorikos vergais. Ne visi, bet dauguma virto. Ta retorika prasiskverbė į vadovėlius, taip pat beveik į kiekvieno sąmonę. Kad Vilnius yra lietuviškas, visada buvo, niekada kitoks nebuvo ir negalėjo būti, ir buvo kažkokie baisūs okupantai, kurie spaudė naikino, lenkino, bet nesulenkino, kad Vilnių pastatė vis dėlto lietuviškos rankos, nors gal nutylima, kad toli gražu ne kiekvienas ten tada lietuviškai kalbėjo.

Panašią problemą turi latviai ir estai. Rygą ir Taliną pastatė žmonės, kurie latviškai ir estiškai nekalbėjo. Bet jie kažkaip ramiau į tuos dalykus žiūri. Gal todėl, kad Ryga ir Talinas tarpukario metais nepriklausė kitoms valstybėms. O su Vilniumi buvo, kaip mes visi žinome, kitaip.

Dėl Tumo-Vaižganto. Aš vis dėlto suradau jo citatą, kurią pacitavau „Vilniaus varduose“, kad „ne atsisakyti mums reikia Vilniaus, bet iškelti jį į senąją rolę, kurią jisai visai Lietuvai visada turėjo.“ Mes nesame iš kelmo išspirti ir turime turėti savo praeitį, savo paveldą. Tai ne visai tas pat, kas vadinti Vilnių gangrena. Kitaip sakant, Vaižgantas čia buvo bent jau ambivalentiškas. Bet faktas, kad daugiausia krikščionys demokratai – Jakštas ir kiti tos partijos politiniai veikėjai – krypo daugiau į Kauną. Maironis rašė: „Tai buvo Kaunas iš tiesų/ Iš miestų Lietuvos visų/ seniausias miestų Palemonas.“ Kitaip sakant, Kaunas yra tas numeris pirmas, o Vilnius – tai neaišku. (...) Tautininkai gal mažiau... Man rodos, Smetona ir jo grupė buvo už tai, kad Vilnius turi būti Lietuvos sostinė. Bet kaip tik daugiau mūsų dešinieji – daugelis buvo linkę Vilniaus atsisakyti. Kairieji, kuriems tas etninis pradas buvo mažiau svarbus (nors ir jiems buvo svarbus) – jie buvo, ko gero, daugiau su Vilniumi suaugę.

Alfredas Bumblauskas. Norėčiau dar trumpai pareplikuoti. Nebūčiau toks optimistas tautininkų atžvilgiu, dėl to, kad ką tik perskaičiau Alanto tezę. Jis nesibodėjo atviru tekstu pasakyti, kad jeigu jau reikės, tai Vilnių reikėtų sulietuvinti „mechaniniu būdu“. Taip ir įvyko tas sumechaninimas... Visa prorusiška laikysena ir pasireiškė: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“. Žodžiu, visada Lietuvos istorijoje geopolitinė, antilenkiška laikysena visada reiškė prorusiškumą ir atvirkščiai. Kas man yra akivaizdu. Dėl to man atrodo, kad Tomo Venclovos pozicija yra praskaidrinanti visiems protus.

Tomas Venclova. Ačiū (...) Dabar jau ir baigsime. Nors šią temą baigti labai sunku, nes pirmiausia tai labai įdomu. Ir antra, tai labai kontroversiška, nes eina prieš plauką visai mūsų istorinei tradicijai, prasidedančiai nuo Maironio, Teodoro Narbuto, nuo Simono Daukanto. Pirmasis griežtai antilenkiškas veikėjas buvo Simonas Daukantas, žmogus, turintis neabejotinų nuopelnų, kurio vardu vadinasi Prezidentūros aikštė. Ji buvo Napoleono... Kitaip sakant, Daukantas – tai tas mūsų lietuviškas Napoleonas. Manau, kad ir kiek mes gerbtume Daukantą (o jis vertas pagarbos daugeliu atžvilgių), tą paradigmą jau reikia įveikti vardan objektyvumo, vardan įdomumo ir vardan sėkmingesnės Lietuvos ateities. 



Parengė Antanas Šimkus
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą