„Tikrasis“ pasaulis

Gruodžio pradžioje teko dalyvauti VIII tarptautiniame Kartachenos (Cartagena de Indias) poezijos festivalyje Kolumbijoje. „Gruody pasatai nuo jūros atneša poetus“, – buvo rašoma kvietime. Mane pasatams nunešti į šią tolimą šalį padėjo Kultūros ministerija, skyrusi kūrybinę stipendiją, už kurią tai su malonumu padarė įvairios avialinijos.

Bogotoje nusileidome lapkričio 30-ąją. Buvo vėsoka, apie 12 laipsnių. Kolumbija skirstoma į vėsiąsias aukštikalnių ir šiltąsias pajūrio tropikų žemes, kurios konkuruoja tarpusavyje tiek ekonomika, tiek kultūra. Sakoma, kad visa, kas vertinga Kolumbijos literatūroje, ateina iš šiltųjų žemių. Be abejo, sostinės literatų nuomonė kitokia, tačiau tai jau vidaus reikalai. O mes vadovaudamiesi stereotipais po neilgo skrydžio į šiaurę nusileidome į šiltą Gabrielio Garcia Marquezo miesto naktį. Kadangi tuo pačiu lėktuvu, kaip pasirodė, atskrido dar keturi poetai, mus pasitiko bemaž visa organizatorių komanda su pačiu festivalio direktoriumi Martinu Salasu Avila. Muzikinis (tas, kuriame grojama Karibų muzika) autobusas vardu „Chiba“ („Ožka“) mus nuvežė į prabangų pajūrio viešbutį, priklausantį buvusiai Kolumbijos kultūros ministrei, kuri suteikė paramą festivaliui apgyvendindama poetus iš užsienio. Vienučių nebuvo. Teko dalintis kambariu su slovėnų poetu Tomu Šalamunu.

Pirmoji diena, kaip ir visos kitos, prasidėjo pusryčiais po medžiais paplūdimyje, kuriuos organizatoriai atvežė, idant nereikėtų mokėti už brangokus pusryčius viešbutyje. Festivalis, matėme, nebus turtingas, kaip ir visa Kolumbijos kultūra, tačiau tai mūsų netrikdė. Pusryčiai paplūdimyje man buvo kur kas malonesni, nepaisant mus būriu apsupusių prekijų ir masažą siūlančių moterų. Vakare vyko festivalio atidarymas Kartachenos universitete. Šis renginys buvo skirtas neseniai savo valia iš gyvenimo pasitraukusiai Kartagenos poetei Marijai Mercedes Carranzai. Aktorė skaitė jos eiles, Teatro fakulteto studentai vaidino jai skirtą kompoziciją. Skaitoma buvo emocingai, su artistiškais mostais, kurie vis dėlto mums, europiečiams, neatrodė patetiški, o veikiau stilizuoti ir grakštūs. Mus tik pristatė publikai. Iš viso festivalyje dalyvavo 10 Kolumbijos ir 9 kitų šalių poetai, iš jų 6 – iš Europos. Po to nukeliavome į itališkai rašančio slovėnų kilmės poeto Michellio Obito eilėraščių rinkinio „Quiebra-Canto“ pristatymą to paties pavadinimo kavinėje. Rinkinį išleido Kartachenos festivalis. Šį projektą inspiravo tai, kad prieš ketvertą metų čia viešėjęs Michellis toje pačioje kavinėje susipažino su savo kolumbiete žmona, kuri taip pat su dviem vaikiukais dalyvavo pristatyme ir ispaniškai skaitė savo vyro eiles. Jausmingieji pietiečiai mėgsta tokią simboliką.

Paskui susigrūdome į „Chibą“, kuri ėmė vežioti mus po naktinę Kartacheną. Man pasisekė atsisėsti tarp dviejų psichologių – universiteto dėstytojos Auros ir neseniai baigusios mokslus jos studentės Ruth, dirbančios socialinį darbą. Aura angliškai nekalbėjo. Sakė, jog iš principo, tad vertėjauti teko jos sūnui Nikolasui. Man buvo smalsu, kaip patys kolumbiečiai vertina savo šalį, jos politinę situaciją, kaip žvelgia į ateitį. Vertinimai nebuvo optimistiški. Jų nuomone, Kolumbijoje bemaž nuo 1000 dienų karo (1899–1903), kilusio (ne be JAV iniciatyvos) po to, kai Kolumbijos parlamentas nepritarė Panamos kanalo statybai ir ši teritorijos dalis atskilo nuo Kolumbijos, vidaus karas čia nesiliauja. Tačiau istorija sako, kad konservatorių ir liberalų konfliktas, niekada neapsiėjęs be prievartos, prasidėjo XIX šimtmečio viduryje, po dar anksčiau šiame regione vykusių Bolivaro nepriklausomybės karų. Todėl taikos laikotarpiai šioje šalyje, regis, buvo reti ir neilgi. Dabar šalyje veikia trys kariuomenės, tad ir trys valdžios: valstybinė, kairioji guerrilla ir dešinioji autodefensa (savigyna). Jos kontroliuoja atskiras šalies teritorijas, kuriose klesti savivalė. Guerrilla seniai pamiršo savo ideologiją ir dabar pelnosi iš narkotikų biznio bei ginklų prekybos, turi net savo ginklų gamyklas. Jos priešininkė autodefensa, įkurta ginti turtingų dešiniųjų ir iš pradžių valstybės palaikoma, XX amžiaus pabaigoje susijungusi į vieną organizaciją, taip pat išsprūdo iš valstybės kontrolės ir užsiima tuo pačiu. Narkotikų karteliai moka joms abiem už kanapių plantacijas bei tranzitą per jų kontroliuojamas teritorijas ir užtikrina pajamų šaltinį daugeliui provincijos gyventojų. Žmonės, atsidūrę kovos lauke, patys bėga į miestus, palikę savo namus ir žemę, arba būna tiesiog išvaromi, kovotojams prireikus jų nuosavybės. Jie bijosi išreikšti paramą kuriai nors kovojančiai pusei, idant neprarastų savo ar artimųjų gyvybės, kai ateis kiti. Karas tapo pačiu pelningiausiu verslu ne tik minėtoms dviem kariuomenėms, bet ir daugeliui valdžios atstovų. Vidurinioji klasė silpna, rinkėjų balsais manipuliuojama ir prekiaujama. Tačiau valdžia ir norėdama pati nepajėgtų įvesti tvarkos visoje teritorijoje. Situacija patinė. Miestelius ir kaimus kontroliuojančių grupuočių vadai turi neribotą, jokiais įstatymais neapibrėžtą valdžia. Neretas atvejis, kai žmogus iš tokio kaimo, panoręs kur nors nuvykti, turi prašyti vietos karo vado leidimo. Šis jį išduoda nurodydamas datą, iki kada žmogus privalo grįžti, kitaip bus susidorota su jo artimaisiais. Nebėra kam dirbti žemės, auginti garsiosios kolumbietiškos kavos bei kitų gėrybių. Neįmanoma vystyti turizmo, nes šalis nesaugi. Abi kariuomenės turi socialinio valymo grupes, vietoje mirtimi pagal savo kodeksą baudžiančias vagis, kitokius nusikaltėlius ir net marihuanos rūkalius. Nors guerrilla į narkotikus žiūri liberaliau, kaip į priemonę, palaikančią kovotojų dvasią.

Tačiau linksmi, nuoširdūs kolumbiečiai didžiuojasi savo šalimi. „Sveikas atvykęs į trečiąjį, tą tikrąjį, pasaulį“, – sako Ruth. Vėliau, po vidurnakčio geriant alų paplūdimyje, skambant gitarai, moterims kraipant klubus, vienas kartachenietis man jau ketvirtą kartą angliškai išpyškina savo istoriją: „Mano senelis – škotas iš Edinburgo, tėvas – iš Argentinos, motina – kolumbietė; aš esu miškininkas, dirbu Greenpeace organizacijai; čia mano mergina; sveikas atvykęs į mano šalį. Do you understand me?“

Pobūvis paplūdimyje tęsėsi, palaikomas netoliese kiaurą naktį dirbančio prekybos centro. Aš klausiausi Auros istorijos apie jos senelį iš motinos pusės ir negalėjau atsikratyti minties, kad esu ją jau skaitęs viename Lotynų Amerikos romane. Senelis gimė XIX šimtmečio pabaigoje. Jo šeima gyveno ir dirbo vieno turtingo konservatorius palaikančio žemvaldžio kavos plantacijoje. Kai jam buvo dvylika metų, hasjendą užpuolė kairieji ir išžudė visus, kas tik joje tuo metu buvo. Auros senelis išliko gyvas lavonų krūvoje apšlakstytas savo artimųjų krauju. Išliko vienintelis iš savo giminės. Kadangi jo darbas buvo skinti vaisius, jis pradėjo gabenti juos į miestą ir prekiauti. Prasimanęs šiek tiek pinigų, ėmė plėsti prekybą, samdyti žmones. Verslas sekėsi. Jis įsigijo žirgą, revolverį ir namus. Dažnai jodavo per kaimą, kur prie vieno namo sėdėdavo mergina ir siuvinėdavo. Mergina jam krito į akį. Kartą jodamas pro šalį jis pastatė žirgą piestu ir pradėjo šaudyti į orą. Mergina pašoko, jis griebė ją už liemens, pasisodino ant žirgo ir parlakino į namus. Tačiau nelietė jos keletą dienų, kol susituokė bažnyčioje. Netrukus mergina pastojo. Auros senelis džiūgavo, jis tikėjosi sūnaus. Tačiau gimė duktė. Senelis nusiminė, bet nenuleido rankų. Jo žmona pastojo dar kartą. Vėl duktė. Senelis pradėjo išeidinėti iš namų ilgesniam laikui, palikdamas žmonai šiek tiek pinigų. Niekas nežinojo, kur jis ir ką veikia. Žmona pastojo trečią kartą. Vėl gimė duktė, Auros motina. Senelis pradėjo vis mažiau rūpintis žmona, vis rečiau grįždavo namo. Ši pastojo ketvirtą kartą. Kai pagaliau gimė sūnus, senelio namie nebuvo. Pinigai taip pat buvo pasibaigę. Moteris kone badavo. Sūnus susirgo, ji neturėjo už ką pasikviesti gydytojo. Sūnus mirė. Grįžusį senelį apėmė neviltis. Troškimas pratęsti savo giminę jau buvo virtęs manija. Jo žmona pastojo penktą kartą. Vėl gimė duktė. Senelis nusprendė mesti gangsterio amatą (kuo prekyba vaisiais susijusi su gangsteryste, nebeklausiau; matyt, verslo profilis jau buvo pasikeitęs), persikelti į miestą ir išleisti savo dukras į mokslus. Kažkur pietuose jis nusipirko du batų fabrikus. Dukros lankė mokyklą. Po kurio laiko jis nutarė persikelti į Bogotą. Pardavė vieną fabriką ir nusipirko sostinėje kažkokią verslo įmonę. Mirė jo žmona. Tada pardavė kitą fabriką ir su visais pinigais autobusu išvažiavo į šiaurę. Kelias buvo pavojingas. Viename posūkyje autobusas nusirito nuo šlaito. Senelis pragulėjo tris dienas prispaustas akmens, vėl vienintelis gyvas iš viso autobuso, kol atvyko gelbėtojai. Jam buvo sulaužytos kojos, dubuo, šonkauliai. Mėnesį pragulėjo ligoninėje be sąmonės. Atsibudęs iš mirties sapno, pasigedo pinigų. Prisiminė, kad juos pasisavino jam pirmąją pagalbą suteikęs gydytojas. Vis dėlto pinigus jis išsireikalavo. Bogotoje toliau leido dukteris į mokslus ir jas ištekino. Paskui nusižiūrėjo kitą moterį. Ši jam pagimdė dar keturias dukteris. Taip jo vardas mirė. Tegu jis bus paminėtas bent čia: Israelis Lavengas.

Kartachenoje palyginti ramu. Jos prieigose daug ginkluotos policijos, stebinčios visus atvykstančius ir sulaikančios nepageidaujamus asmenis. Buvome įspėti saugotis vagių, bet niekam nukentėti nuo jų neteko. Šūvių ir sprogimų taip pat nesigirdėjo. Žmonės daugiausia verčiasi prekyba. Paplūdimyje ir mieste šmirinėja daugybė įvairiausių dalykų pardavėjų, šaligatviai pilni improvizuotų prekystalių. Prekiaujama kava, vaisiais, įvairiausiais rankdarbiais, kūnais, cigarais ir kuo tik nori. Parduotuvėse, išskyrus didžiuosius prekybos centrus, kainos nepažymėtos, užsieniečiams tradiciškai taikomas 40% antkainis. Vos išėjus iš viešbučio, tave, iš pažiūros panašų į gringo, pasitinka „draugas“ (amigo), siūlantis visa tai, o įsitikinęs, kad nieko nesiruoši pirkti, pradeda skųstis sunkiu gyvenimu. O jis iš tiesų sunkus. Tie visi į miestus suplūdę valstiečiai neturi jokios profesijos, nemoka jokio amato. Daugelis jų beraščiai. Kartachenoje teko matyti daug įstaigėlių su keletu kompiuterių, prie kurių sėdi žmonės, už nedidelį mokestį padedantys klientui parašyti laišką. Tačiau mieste netrūksta ir interneto kavinių. Švietimas Kolumbijoje nemokamas, bet ir neprivalomas. Daugelis leisti vaikų į mokyklą neturi už ką. Tačiau elgetaujančių vaikų Kartachenoje ne daugiau negu Vilniuje, o suaugusių elgetų, kaip man pasirodė, net mažiau. Milijoną gyventojų turinčios Kartachenos universitete, įsteigtame 1827 metais, apie 40 000 studentų. Universitetas valstybinis, bet mokslas mokamas priklausomai nuo studento tėvų pajamų. 1533 metais įkurtas miestas driekiasi daugelio įlankų išraižyta Karibų jūros pakrante. Senamiestis aptvertas aukšta gynybine siena, liudijančia amžinas kovas su piratais ir savo tėvynainiais, tačiau dabar miestas plyti toli už jos. Viename strateginiame taške ant aukštos kalvos stūkso XVII šimtmetyje pastatyta tvirtovė. Mums buvo surengta įdomi ekskursija po miestą. Mūsų gidai buvo įvairių Kartachenos mokyklų moksleiviai, istorijos studijų būrelio nariai. Klausydamasis jų galvojau, jog tik švietimas gali pakeisti dabartinę Kolumbijos padėtį. Vaikai buvo išmokyti prisistatyti, nepamiršdavo išpyškinti visų mandagumo frazių, tačiau visa tai darė su didžiuliu malonumu ir įkvėpimu. Tarp jų būta net miesto skaitovų konkursų laureatų, kurie su džiaugsmu, šiek tiek pervaidindami deklamavo savo ir žinomų poetų eilėraščius. Sunku net nupasakoti, kaip žaviai kokių 12 metų mergaitė prie Inkvizicijos rūmų priešais Kartachenos katedrą ir aikštę su bronziniu Bolivaru ant žirgo pasakoja apie šiame krašte anuomet praktikuotus kankinimo būdus. Šie rūmai buvo pastatyti 1706 metais. Jų gyventojai daug nusipelnė šiuose kraštuose diegiant katalikybę. Langelis, pro kurį kiekvienas galėjo įmesti anoniminį nusiskundimą artimu savo, man priminė Israelio Lavengo vaikystę: dėl idėjų šioje šalyje visada buvo žudoma ypač lengvai.

Mes poeziją skaitėme buvusiame šv. Klaros vienuolyne, kur dabar įsikūręs viešbutis, miesto parke, vienoje Kartachenos universiteto auditorijoje, kur teko atsakyti į studentų klausimus, Technologijos fakulteto bibliotekoje, kuri čia veikia ištisą parą be poilsio dienų. Pastaruosius skaitymus galima pavadinti naktiniais, nes prasidėjo jie 23 valandą ir truko iki trijų nakties. Iš pakelių buvo pilstomas Čilės vynas, kiekvienam poetui buvo pateikiama klausimų. Mes, europiečiai, ypač ryškiai jutome laiko skirtumą. Lauke užkalbinau smulkutę, trapią baltaodę, dalyvavusią visuose mūsų skaitymuose. Ji buvo šveicarė, vasario mėnesį atplaukusi čia laivu su bilietu į vieną pusę. Ji taip pat rašanti eiles prancūziškai, bet skaityti dar nedrįsta. Pinigų grįžti namo neturi, bet gali pragyventi, nes gavo prancūzų kalbos mokytojos darbą. Be to, grįžti ir nenori, ketina aplankyti kitas Pietų Amerikos šalis. Paklausiau, kodėl ji paliko savo gražiąją tėvynę. Atsakė, kad Šveicarija iš tiesų graži, bet jos dvasia mirusi. Žmonės sotūs, tikri dėl savo ateities, menai ten kuriami iš nuobodulio bei tuštybės. O čia viskas kitaip: žmonės čia nežino, ką valgys rytoj, kas jiems nutiks. Jų kraujyje nuolat pilna adrenalino. Neaiški ateitis jiems leidžia pajusti ypatingą gyvenimo džiaugsmą. Jų menuose tebepulsuoja būtis. Jei kas nors pasaulio mene vyksta, tai vyksta čia. Trečiasis, tikrasis pasaulis, – prisiminiau Ruth. Vėliau man bemaž tą patį pakartojo videomenininkė iš Briuselio, jau 10 metų gyvenanti čia ir esanti patenkinta, nepaisant to, kad jos vyras kiaurą dieną rūko marihuaną.

Publikos mūsų pasiklausyti susirinkdavo nemažai. Tai buvo mokytojai, dėstytojai, menininkai, daug vietinių literatų. Skaitydavome savo kalbomis, o vertėjai ar aktoriai perskaitydavo ispaniškus vertimus. Žmonių reakcija liudijo, jog poezijos įdėmiai klausomasi. Būta ir juokingų nutikimų, atskleidusių pietietiškos organizacijos ypatumus. Organizatoriai kartais pamesdavo „Chibą“ ir turėdavo mus vežioti taksi ar miesto autobusais arba užmiršdavo pasakyti, kur mes važiuojame, ir nuvykdavome ne ten. Tačiau niekur mes nevėluodavome, nes joks renginys laiku neprasidėdavo. O vieną popietę man, čekei Kateųinai Rudčenkovai, austrui Wolfgangui Kühnui ir prancūziškai rašančiai kanadietei Luisai Warren buvo pasakyta, jog turime vykti į susitikimą Pasa Kabaljo bibliotekoje. Mus susodino į taksi ir išsiuntė. Pasirodė, miestelis buvo už kokių trisdešimties kilometrų į pietus. Pervažiavę įvairiai, bet vienodai nemaloniai kvepiančius Kartachenos priemiesčius, atsidūrėme mažyčiame miesteliuke su neišvaizdžiu bibliotekos pastatu priešais centrinę aikštelę, kurioje po milžinišku fikusu šurmuliavo koks keturiasdešimt juodų, besišypsančių uniformuotų 6–10 metų amžiaus moksleivių. Buvo įjungta garsinimo aparatūra, padėtos keturios metalinės kėdės. Moksleivius prižiūrėjo mokytojas ir bibliotekos vedėja. Abu atrodė suglumę. Netrukome išsiaiškinti, kad miestelyje niekas nemoka nei angliškai, nei prancūziškai. Vertėjų čia nebuvo, mūsų tekstų niekas neturėjo. O jeigu ir būtų turėję – ką jie būtų šiems vaikiukams sakę. Ačiū Dievui, mūsų Wolfgangas šiek tiek kalbėjo ispaniškai. Tad jį ir įpareigojome vesti susitikimą. Vos susėdus ant kėdžių, visas vaikų būrys mus apsupo. Likusieji už nugarų spaudė priekinius, o šie griuvo ant mūsų. Visi norėjo mus paliesti, pakalbinti, tačiau nė vienas neprašė suvenyrų ar dar ko nors tokio. Niekada dar nesu jautęsis taip kvailai, negalėdamas nieko atsakyti mane kalbinančiam vaikui, nes nesupratau, ko esu klausiamas. Wolfgangas pasakė mūsų vardus, o vaikai entuziastiškai juos skandavo. Tačiau reikėjo ką nors daryti. Sutarėme padainuoti po dainelę. Vaikams dainelės patiko. Ypač greitesnio ritmo. Paskui vienas moksleivis dainavo mums. Dainavo be akompanimento, tad nelengva buvo atpažinti, jog tai lambada. Tada mokytojas pakvietė du berniukus bei dvi mergaites ir liepė jiems šokti. Berniukai negrabiai laikė savo partneres už liemens ir mindžiukavo vietoje, o šios kraipė klubus ne blogiau nei videoklipe. Taip ir atsisveikinome vieni kitiems paspaudę rankas, atsibučiavę, bet nesusikalbėję. Niekada dar nebuvau turėjęs tokios entuziastingos publikos.

Paskutinis festivalio renginys – skulptorės Silvijos Salgado akcija prie paminklo penkiems vandenynams jūros pakrantėje. Tenai nuvykome tiesiai iš laukinio paplūdimio už kokių 30 km nuo miesto, kur mus buvo nugabenusi „Chiba“. Ten taip pat būta palmių lapais dengtų pašiūrių ir jas prižiūrinčių vietinių jaunuolių, nešiojančių šaltą alų. Pakeliui į ten dar užsukome į vieno dailininko sodybėlę mažame kaimelyje su išdidžiai po jį vaikštinėjančia juoda kiaule ir taikiai miegančiais šunimis. Toje sodyboje nuo civilizacijos slėpėsi keletas jaunuolių. Specialiai išgirsti Tomo Šalamuno poezijos iš Medelino atvykęs indėnas Pablo su dviem būgneliais akimirksniu suorganizavo mušamųjų ansamblį, mes perskaitėme po eilėraštį. O Silvijos akcija – ant šaligatvio ir jūros parapeto draikomi spalvoto betono liežuviai, ant kurių poetai turėjo rašyti eiles. Ten perskaitėme po paskutinį eilėraštį šioje šalyje.

Kadangi skrydžio į Paryžių kitą dieną nebuvo, turėjome su Šalamunu ir italu Luciano Paronetto pasilikti dar vienai nakčiai. Mūsų viešbutis aiškiai mums buvo per brangus, tad persikėlėme į rengėjų pasiūlytą „Bella Vista“, vieną tų, kurie kainuoja 9 dolerius, sumokamus iš anksto. Iš pradžių vaizdas kiek šokiravo: pakabinama spyna užrakinamos fanerinės durys, geležinės lovos su plonokais vatiniais čiužiniais, ventiliatorius palubėje, jokių stalų ar kėdžių. Tačiau greitai jis mums ėmė labiau patikti už prabangųjį „Almerante“, su tropiniais šalmais besipuikuojančiais apsaugos darbuotojais ir baltašvarkiais šveicoriais. Pasirodė, „Bella Vista“ – tikra menininkų kolonija, garsėjanti ne tik Kartachenoje. Čia daugelis tiesiog gyvena, tiesa, kambaryje po kelis. Ūksmingame kieme gurkšnodami alų įdomiai diskutavome apie poeziją, politiką ir visa kita. Kolumbiečiai klausė, ar mes dabar gyvename geriau, ar aš manąs, kad kapitalizmas – geresnė sistema. Beje, tokį pat klausimą įdėmiai žvelgdamas į akis man pateikė ir senyvas dėstytojas po susitikimo universitete. Atsakiau, kad socialiai orientuotas kapitalizmas yra geriau, nes paiso žmogaus teisių ir nežlugdo jo iniciatyvos. Jie žvelgė į mane nepatikliai. Jų sąmonėse tokio kapitalizmo patirties nebuvo. Nebuvo ir socializmo ar komunizmo, čia vis dar tebeklaidžiojančių tarsi šmėklos, patirties.

Gruodžio 7-ąją išskridome. Mūsų išlydėti į oro uostą susirinko bemaž visi organizatoriai, atvežę naujausius laikraščius su publikacijomis apie mus. Kartacheną palikome be jokių nuotykių. Bogotoje teko ilgokai pastovėti eilėje, nes iš visų buvo renkamas oro uosto ir dar kažkoks mokestis, kurį nemokėdamas ispaniškai tikrai būčiau sumokėjęs. Tačiau poliglotas Tomas Šalamunas išsiaiškino, kad reikia nueiti prie tam tikro langelio ir gauti tam tikrą pažymą. Man Kolumbijos vizos nereikėjo, atvykęs į šią šalį pasisakiau esąs turistas, todėl dabar pažymą nesunkiai gavau. O jiedu su Luciano, dar Europoje įsigiję vizas, – kažkodėl ne. Taigi turėjo sumokėti po 19 USD. Atidavę bagažą ir gavę vietas susėdome laukimo salėje išgerti paskutinio kolumbietiškos kavos puodelio. Pasirodė, tai buvo ir pirmas tikrai stiprios kavos puodelis Kolumbijos žemėje. Net mūsų prabangiajame viešbutyje ji buvo silpnesnė. Mums su Tomu įsitraukus į vieną savo nesibaigiančių pokalbių apie poeziją, aplink mus ėmė sukinėtis baltai veidą nusigrimavęs mimas su didžiuliu plakatu, ispaniškai ir angliškai įspėjančiu saugoti savo daiktus nuo vagių. Aš perskaičiau užrašą ir nustojau juo domėtis, Tomas jo nė nepastebėjo. Po to priėjo policininkas ir paprašė mūsų arčiau prisitraukti Tomo lagaminėlį. Šis tai padarė ir tada pasigedo kuprinėlės, kurioje buvo bilietai, pasas ir kiti šią akimirką reikalingiausi pasauly daiktai. Jaustis turėjo nekaip. Nubėgo pažiūrėti prie kavos prekystalio, deja, ten jos nebuvo. Tada vėl prisiartino anas mimas su Tomo kuprinėle ant peties. Laimei, vagis pasitaikė netikras, nors irgi profesionalus. Lengviau atsidusę, patraukėme į lėktuvą. Bogotos muitininkams, regis, didelio pasitikėjimo mudu su Luciano nekėlėme. Buvo paimti mūsų pirštų antspaudai, o mes patys peršviesti rentgenu. Tad Kolumbijoje palikome ne tik savo eilėraščius, interviu ir nuotraukas vienintelio dienraščio „El Universal“ skiltyse, balsus radijuje, bet ir plonytes dosjė policijos archyvuose.