Tęsti: Vektorius į pasaulį. „The Vilnius review”

Žurnalo sudarytoją poetą EUGENIJŲ ALIŠANKĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS

Prieš savaitę pasirodė tavo redaguojamas angliškas periodinis leidinys "The Vilnius Review". Sakytum ir pirmas, ir ne. Koks jo ryšys su anksčiau ėjusiu angliškuoju "Vilnium"?

Tiesą sakant, tai tas pats žurnalas - ano tęsinys. Tiesiog mes pamėginome jį visapusiškai atnaujinti - pakeisti ir dizainą, ir struktūrą, ir net pavadinimą. Pasitarę su žurnalo angliškuoju redaktoriumi Josephu Everattu, šiek tiek "patobulinome" pavadinimą, - kad jis skambėtų literatūriškiau, nes pavadinimu "Vilnius" dažniausiai leidžiami įvairūs informaciniai bukletai apie miestą. Tačiau iš esmės tai ankstesniojo "Vilniaus" tęsinys - tryliktasis jo numeris.

Gal keitėsi kiek ir koncepcija? Aš čia matau daug naujovių.

Taip. Eidamas dirbti į šį žurnalą, laikiausi nuostatos, kad vis dėlto turėtume per daug nesiblaškyti ir sukoncentruoti dėmesį į literatūrą. Gal kartais kokį nors atsitiktinį skaitytoją ir sudomindavo tekstas apie muziką, teatrą, dailę ar kiną, nors ir anksčiau prioritetinė žurnalo kryptis buvo literatūra. Ankstesniuose žurnalo numeriuose kitos meno sferos buvo pristatomos padrikai - vienas kitas tekstas, plačiau neaprėpiantis kitų meno sferų. Tad mano idėja buvo sutelkti dėmesį į literatūrą ir pateikti skaitytojui kuo išsamesnį šiandieninės mūsų literatūros vaizdą. Todėl ir koncepcija keitėsi. Ir ne vien todėl, kad atsisakėme tekstų apie minėtas meno sritis, - kitaip struktūravome žurnalą, keitėsi tekstų atranka ir pobūdis. Siekėme ir sieksime pristatyti naujausias knygas ir iškiliausius lietuvių autorius, pateikiame naujausių knygų apžvalgas, apžvalginius ar analitinius tekstus, iš kurių būtų galima suvokti, kas pastaraisiais metais vyksta mūsų literatūroje, svarbiausių literatūrinių įvykių kroniką.

Pasižiūrėjęs į autorių sąrašą, aš taip pamaniau: "Pirmą šūvį tu iššovei stambiais šratais". Pasirinkti autoriai jau yra sudominę (ypač po Frankfurto knygų mugės) užsienio leidėjus ir skaitytojus. Ar neatrodo, kad vėlesniems numeriams gali pristigti panašaus lygio medžiagos ir autorių, galinčių intriguoti ir dominti įnoringą Vakarų skaitytoją?

Tikrai nemanau, kad mes pritrūksime autorių. Turime jų pakankamai, kasmet pasirodo nemažai vertų dėmesio knygų, pamažu įsibėgėja lietuvių romanistai. Be to, mano įsitikinimu, autorius, sykį paskelbtas žurnale, nebūtinai turėtų kitos publikacijos laukti "eilėje" visą dešimtmetį. Jei tas pats autorius, tarkim, po metų išleidžia įdomų kūrinį, kuris vertas ir mūsų, ir Vakarų skaitytojų dėmesio, kodėl gi nepristatyti tos knygos "be eilės"?.. Žurnalo tikslas - atspindėti gyvąjį literatūros procesą, taigi kalbėti apie knygas ir autorius, kurie pastebimi mūsų kritikų ir skaitytojų ir kurie galėtų būti įdomūs kitakalbiams skaitytojams, leidėjams et cetera. Kitaip sakant, žurnalo nuostata tokia, kad pagrindinis dėmesys skiriamas knygai. Sakykim, šiame numeryje pristatome Sigito Parulskio romaną "Trys sekundės dangaus",Vandos Juknaitės knygą "Išsiduosi. Balsu", Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių knygą "Randas". Juk sutiksi, kad kasmet išeina ir gerų romanų, ir poezijos knygų, tad knygų ir autorių mes nepristigsime. Pagaliau tai ne mėnesinis leidinys, praėjusiais metais buvo pasirodęs tik vienas numeris, šiais metais mes parengsime du angliškojo žurnalo numerius. Mano įsitikinimu, toks periodiškumas - du numeriai per metus - būtų racionaliausias, neįsivaizduoju tokio žurnalo, išeinančio, sakykim, kiekvieną mėnesį. Leisdami du numerius per metus galėtume atspindėti svarbiausius literatūrinius įvykius, aprėpti svarbiausias knygas ir kartu nenugrimzti į smulkmenas, kurios būtų neįdomios užsienio skaitytojui.

Man pasirodė įdomios Elenos Baliutytės ir Jūratės Sprindytės refleksijos, apimančios ketverių metų esė ir prozą. Gali labai susmulkėti, jei imsi reflektuoti pusmečiais. Lietuviui gal tai ir įdomu, tačiau vakariečiui, nepažįstančiam mūsų literatūros, vargu bau.

Žurnalas turi būti įdomus ir tiems, kurie jau šį bei tą žino ar yra girdėję apie lietuvių literatūrą, ir tiems, kurie tik mėgina su ja susipažinti. Be abejo, šių dviejų skaitytojų tipų poreikius kartu patenkinti nėra taip paprasta, tačiau mes to siekiame. Žurnale tikrai nebus smulkmeniškų pusmetinių refleksijų, kaip ir "pusmetinių šukuosenų". Manau, kad surasime ir daugiau tokių rakursų, kurie gali būti įdomūs ir mums, ir, aišku, pirmiausia užsienio skaitytojui. Pats literatūrinis gyvenimas dažnai pasiūlo naujų rakursų. Sakykim, tik pastaraisiais metais rimtai prabilta apie eseistiką, nes ji atkreipė dėmesį į save. Žvilgsnis į literatūrą nuolat keičiasi, tad nemanau, kad nebeturėsime ką papasakoti apie lietuvių literatūrą, sakykim, po metų. Tarkim, kitam numeriui jau planuoju pastarųjų metų poezijos apžvalgą, galvoju ir apie kitus dalykus - apie mūsų literatūros vertimų kitose šalyse refleksijas ir panašiai. Be abejo, tai nėra labai paprasta, tačiau padaroma.

Būtent apie mūsų literatūros sklaidą Vakaruose. Leidinio pabaigoje yra pateikta, mano galva, labai įdomi bibliografija: kokios lietuvių knygos pasirodė užsienio kalbomis per pastaruosius trylika metų. Ar, žiūrėdamas į tą bibliografiją, tu matai kokią nors sistemą? Kodėl vertėjų akiratin patenka vieni ar kiti autoriai, kodėl kai kurie nepatenka, nors būtų to verti?

Sudarant tą bibliografiją, mums talkino "Lietuviškos knygos". Jos turi parengusios išsamesnę bibliografiją, kuri aprėpia visas jų akiratin patekusias publikacijas žurnaluose, knygas ir antologijas, mes pasirinkome tiktai knygas ir antologijas. Aš to sąrašo pats rimtai netyrinėjau. Be abejo, galima būtų daryti vienokias ar kitokias išvadas, pamėginti išsiaiškinti, kokio pobūdžio kūryba domina vienos ar kitos šalies vertėjus. Sakykim, esu girdėjęs, kad vienas skandinavų autoriaus romanas yra tapęs bestseleriu Ispanijoje, bet nesulaukęs jokio dėmesio Prancūzijoje (o gal atvirkščiai). Nelengva būtų paaiškinti priežastis. Juo labiau kad egzistuoja ir daugybė kitų argumentų, paskatinančių vertėją ar leidėją imtis vieno ar kito autoriaus.

Po Frankfurto knygų mugės tas knygų leidimo užsienio kalbomis šišas lyg ir baigėsi. Viskas pas mus, atrodo, vyksta tarytum tokiais priepuoliais.

Taip. Tačiau mes visi tai puikiai supratom ir prieš mugę. Prieš Frankfurtą vertėmės per galvą, plėšėmės, stengėmės - ir tos pastangos nebuvo tuščios. Ir kartu supratome, kad tuoj po mugės stos štilis. Regis, tokioje zonoje dabar ir esame, nors greičiau taip tik atrodo, nes apie tai niekas garsiai nebekalba. Kažkas palengva vyksta, verčiamos knygos, skelbiamos publikacijos užsienio žurnaluose, lietuvių autoriai kviečiami į tarptautinius renginius. Regis, kitąmet Lietuva taps pagrindiniu svečiu Geteburgo mugėje. Neseniai įvyko seminaras, kuriame buvo aptariamos Frankfurto "pamokos". Jame nedalyvavau, bet susipažinau su jo išvadomis. Svarbiausia - turime nesustoti ir plėtoti kultūros ir literatūros sklaidą.Bet kol kas tie žingsniai yra žingsneliai. Deja, neretai tos institucijos, kurios galėtų tiesiogiai prisidėti prie lietuvių kultūros skleidimo, apie tai tik garsiai pakalba Europos forumuose.

O kaip jūsų žurnalas pateks į rankas potencialiam skaitytojui? Ar esi numatęs kokį efektyvesnį platinimo būdą?

Platinimas buvo nuolatinis rūpestis ir anksčiau. Šiokia tokia platinimo sistema buvo sukurta. Gal ji buvo nepakankamai išplėtota, ir tai yra pagrindinis mano pastarųjų dienų rūpestis. Reikia išsiaiškinti realius adresatus - ne kas konkrečiai yra skaitytojas, bet per kokias organizacijas ir institucijas žurnalas galėtų pasiekti potencialius skaitytojus. Be abejo, vienas iš būdų galėtų būti prenumerata, tačiau čia iškyla daug keblumų. Kadaise rusiškasis "Vilnius" turėjo nemenką prenumeratorių ratą, tačiau kai jo leidyba ėmė trūkinėti, žurnalo redaktoriui teko atsiprašinėti skaitytojų, ir tas ratas sunyko. Šiandien mes negalime pažadėti prenumeratoriui, kad leisime žurnalą periodiškai, - nestabili periodinių leidinių rėmimo sistema kasmet verčia persvarstyti planus. Sakykim, rusiškojo žurnalo rėmimas nutrūko prieš keletą metų, šiais metais esame gavę paramą vienam numeriui iš Vyriausybės, bet nieko negalime pasakyti apie kitus metus. Ar turėsime pakankamą paramą angliškajam, ar sugebėsime išlaikyti periodiškumą? Gyvename šiandiena, bandome ieškoti tokių kanalų, per kuriuos žurnalai skaitytoją vis dėlto galėtų pasiekti. Vienas kelias - žurnalas atiduodamas į knygynus. Didžiuosiuose knygynuose žurnalą galės surasti atvykusieji į Lietuvą. Aišku, labai rūpi, kad žurnalas pasiektų kitas šalis. Dabar intensyviai šnekamės su "Lietuviškom knygom", Lietuvos institutu, Rašytojų sąjunga, Kultūros ministerija, Užsienio reikalų ministerija, kitomis institucijomis, su vienomis randame bendrą kalbą, su kitomis, deja, nepavyksta. Regis, šiais metais žurnalas vargu ar pasieks Lietuvos ambasadas užsienyje. Nors būtent per šias institucines struktūras žurnalas galėtų tapti svarbiu lietuvių literatūros sklaidos įrankiu. Dar reikia aiškintis, kaip mes galėtume sudominti didžiųjų Europos miestų bibliotekas, universitetus, leidyklas. Kol kas čia dar laukia nemažas darbas.

Na, ir kokia gi ta leidinio virtuvė? Prisipažinkim, mes turim labai mažai anglakalbių vertėjų iš lietuvių kalbos. Na, ant pirštų galima suskaičiuot. Poeziją verčia tik Kerry`s Shawnas Keysas, Jonas Zdanys ir Laima Sruoginis. Ar nejunti vertėjų stygiaus?

Pajutau tą stygių. Pirmiausia pradėjau bendrauti su tais vertėjais, kurie yra dažni ar nuolatiniai žurnalo bendradarbiai. Jie dažniausiai verčia ne grožinę literatūrą: straipsnius, esė ir panašiai. Su šiais žanrais man didelių bėdų neiškyla, nes, mano galva, mes turime labai gerą anglų kalbos redaktorių Josephą Everattą, kuris pats yra anglas, turi puikią nuojautą ir didžiulę darbo patirtį. Šiame bare problemų tarsi ir nėra. Tačiau su grožine kūryba yra taip, kaip sakai. Dėl poezijos ir prozos vertimų, manau, dar ilgą laiką turėsime rimtų rūpesčių. Suprantama, geriausia, kai grožinius tekstus verčia anglakalbiai. Verčiant poeziją mums turbūt teks eiti tuo sunkiuoju keliu, daryti iš pradžių pažodinius vertimus ir ieškoti, kas sutiktų daryti jau meninį vertimą. Proza iškelia dar vieną problemą. Mūsų vertimų įkainiai yra tokie menki, kad jie visiškai negali tenkinti vertėjo užsieniečio. Man, tarkim, yra siūlę keletą gerų vertėjų iš JAV, kurie galėtų versti lietuvių prozą, tačiau už tokius pinigus jie nesutinka. Amerikiečiui turi būti normalūs pinigai. Matau, kad turėsime gerokai pasukti galvą ieškodami optimalių sprendimų.

Prieš leisdamas leidinį, tikriausiai apsižvalgei, ar egzistuoja kokie nors analogai.

Tiesą sakant, būtent europiniai analogai mane ir paskatino keisti žurnalo koncepciją. Tokius struktūriškai panašius leidinius, tarkim, leidžia ir estai ("Estonian Literary Magazine"), ir latviai ("Latvian Literature"), ir suomiai ("Books from Finland), ir graikai ("Ithaka. Books from Greece"), leidžiamas bendras regioninis skandinavų šalių žurnalas ("Nordic Literature"). Žodžiu, tie analogai egzistuoja, kiekvienas iš jų yra skirtingas, turintis skirtingas tradicijas. Beje, jų periodiškumas dažniausiai yra du numeriai per metus. Suprantama, daug kas priklauso ir nuo galimybių. Sakykim, "Books from Greece" buvo leidžiamas kas du mėnesiai, dabar jie ėmė leisti mėnesinį žurnalą, gausiai iliustruotą spalvotomis nuotraukomis.Kiekvienoje šalyje skiriasi žurnalo leidėjai (sakykim, Latvijoje - Latvijos literatūros centras, Estijoje - Estijos institutas, Graikijoje - Graikijos nacionalinis knygų centras), tačiau bendras vienas dalykas - visus juos remia valstybė. Ir dar vienas bendrumas - jie atlieka tą patį savo šalies literatūros sklaidos pasaulyje vaidmenį.

Dabar toks ironiškesnis klausimas. Sakyčiau, pagrįstai pasirinkai autorius pagal pavadinimą. Visi žurnalo autoriai - vilniečiai. Ar nebijai, kad Kaunas vėl ims kaltinti tavo leidinį vilnietišku sektantizmu?

Žinau, apie ką tu čia šneki.(Juokiasi.) Panašiai įvyko ir Frankfurte, kai viename literatūros renginyje dalyvavo aštuoni vyrai poetai. Netrukus renginio vedėjas sulaukė klausimo iš auditorijos, - ar pas jus poeziją rašo tik vyrai? O juk jokių blogų kėslų rengėjai neturėjo... Taip ir su mano žurnalu, neturėjau kokių nors slaptų atrankos kriterijų. Sudarinėdamas šį numerį visai negalvojau, kad čia būtinai turėtų būti tik vilniečiai. Tai tikrai nebus vilniečių (tik vilniečių) žurnalas. Mėginsime atspindėti tai, kas yra svarbiausia visoje dabartinėje mūsų literatūroje.